Kartą pas prostitutę Liesel Ackermann apsilankė Berlyno policijos kovos su prostitucija skyriaus komisaras. Vyras Liesel leido rinktis vieną iš dviejų: arba ji atsiduria tankams vikšrus gaminančiame fabrike ir sunkiai aria ten kiekvieną mielą dieną, arba pereina darbuotis į SS administruojamą specialiosios paskirties viešnamį, kur šnipinėja užsienio svečius ir pačius nacistinio režimo funkcionierius.

Liesel Ackermann ilgai nedvejojo – ji pasirinko amatą, kurį išmanė geriausiai.

„Liesel Ackermann greičiausiai buvo vienintelė „Kitty salono“ darbuotoja, vėliau, 1976 metais, absoliučiai atvirai papasakojusi apie savo tarnybą SS viešnamyje.

1937 metais ji buvo viena iš maždaug dvidešimties gražuolių, kurias SS specialiai atsirinko darbui „Kitty salone“. Tokių šnipinėjimui skirtų viešnamių idėja kilo Reinhardui Heidrychui, palaikiusiam artimus ir abipusiu pasitikėjimu paremtus santykius su SS vadu H. Himmleriu, ir jo kolegai Walteriui Schellenbergui“, – teigiama straipsnyje.

Salonas buvo įkurtas maždaug 1930 metais, jį atidarė Katarina Zammit, geriau žinoma Kitty Schmidt vardu.

„Ji nebuvo nacionalinio socializmo kūrėja ar šalininkė. Greičiau jau priešingai. 1939 metais ji netgi bandė iš Vokietijos bėgti, tačiau buvo sučiupta prie Vokietijos ir Olandijos sienos. Pasitelkus šantažą, jai teko rinktis: arba perleis savo saloną SS, arba keliaus į koncentracijos stovyklą“, – teigiama straipsnyje.

„Damos iš „Kitty salono“ – šnipės, vilkinčios seksualiais apatiniais – turėjo iš savo klientų ištraukti net ir geriausiai slepiamas paslaptis, galinčias vienaip ar kitaip padėti Trečiajam Reichui ir jo planams užkariauti pasaulį. Jos privalėjo su vyrais megzti pokalbius karinėmis ir politinėmis temomis, o tada rengti detalias ataskaitas, ką girdėjusios, ir perduoti SS saugumo tarnybai“, – rašo „Focus“.

„Psichologų, gydytojų ir vertėjų komanda, tinkamiausių kandidačių ieškojusi visuose Berlyno viešnamiuose, privalėjo kreipti dėmesį į tam tikras savybes turinčias moteris. Kandidatės turėjo būti pakankamai išsilavinusios ir gerai mokėti bent kelias užsienio kalbas. Kitaip tariant, ieškota aklai nacionaliniu socializmu įtikėjusių nimfomanių“, – sako straipsnio autoriai.

„Šiame viešnamyje lankėsi daug garbių įtakingų svečių, tarp kurių ne tik Italijos ambasadorius, pasirodęs esantis tikras moterų gurmanas, bet ir Italijos užsienio reikalų ministras grafas Galeazzo Ciano, paties Benito Mussolini žentas ir patikėtinis. Per vieną iš daugybės savo vizitų „Kitty salone“ grafas prasitarė, kad kartu su uošviu mėgsta pasijuokti iš Adolfo Hitlerio, kurį neapdairiai išdrįso pavadinti klounu“, – skelbia „Focus“.

„Meilės ištroškusių italų apsilankymai visada užtrukdavę, nes savo laiką viešnamyje jie išnaudodavo ne tik meilės žaidimams, bet ir ilgiems, labai ilgiems pokalbiams. Kaip prisimena pati Liesel Ackermann, jie labai mėgo pakalbėti“, – pasakojama straipsnyje vokiečių žurnale.

„Akcentuojama, kad būtent grafas Ciano buvo labai švelnus ir nereiklus meilužis, turėjęs vos vieną keistenybę: kai tekdavo užsiimti intymia diplomatine veikla su priešingos lyties atstovėmis, jis niekada nenusimaudavo savo juodų kojinių“, – teigia autoriai ir priduria, kad viešnamyje neretai apsilankydavo ir pats R. Heindrychas.

Gandai, kad „Kitty salone“ buvo praktikuojamas sadomazochizmas, o ten besilankę įtakingi naciai meldė pažeminimo ir bausmių, ėmė sklisti pirmiausia pasirodžius Italijos režisieriaus Tinto Brasso kurtam meniniam erotiniam filmui.

„Lankėsi paprasti vyrukai“, – patikino Liesel Ackermann, „Kitty salone“ dirbusi nuo 1940 iki 1945 metų.

SS liovėsi rūpintis viešnamiu 1942 metais – lūkesčiai, kad čia pavyks gauti reikiamos informacijos, galiausiai nepasitvirtino. Be to, po pasikėsinimo tų metų gegužę mirė ir jo idėjinis globėjas R. Heidrychas.

„Katerine Zammit leista ir toliau vadovauti viešnamiui – mainais už pažadą tylėti“, – teigia „Focus“.