Kodėl? Todėl, kad Vyriausybės formavimas teoriškai tėra formali procedūra, kurią per 15 dienų Premjeras turi aptarti ir sutarti su Prezidentu, o per kitą ribotą laiką Seimas turi patvirtinti, priklausomai nuo situacijos: arba Premjero ir Vyriausybės veiklos tęstinumą, arba naują Vyriausybės sudėtį bei jos veiklos programą.

Padaryti tai Seimas gali ir privalo su valdančiosios daugumos pagalba. Vyriausybė bus tokia, kokią numatys valdantieji. Jei Prezidentas ir opozicija nesutinka, per juos bus peržengta nesusimąsčius.

Taigi, šiandieninėje situacijoje, visa tai nėra tik visiems – ir valdantiesiems, ir opozicijai, ir Prezidentui tinkamiausios vyriausybės narių atranka. Šiandienos situacijoje Vyriausybės formavimas tampa daugiau privaloma būtinybe nei principų raiškos vieta ir konfrontacijos tarp politinių veikėjų pretekstas.

Realiu principinių nuostatų, interesų bei politinės valios raiškos centru taps rudeninė Seimo sesija, kurioje mes regėsime kitokias, daug aštresnes dramas, o iš tikrųjų pirmąsias priešrinkimines kovas. Jos pasireikš keliomis, tariamai strateginėmis kryptimis.

Pirmu galimo konflikto pretekstu bus biudžeto svarstymas, kurį deja teks įvardinti kaip rinkiminių metų biudžetą. O tai reiškia, kad visi sieks ir demonstruos norą patraukti biudžeto „antklodę“ į save. Daug žadės ir dar daugiau kritikos kitus, žadančius kita tiek. Taigi biudžeto svarstymo laiku mes išgirsime visas įmanomas socialines, ekonomines ir kultūrines fantazijas bei kaltinimus būtiems ir nebūtiems oponentams iš Seimo narių lūpų.

Antra įtampos ir konflikto priežastis atsivers per vyriausybės kritikos ir jos menkinimo procedūras iš opozicijos pusės. Todėl šiandien Prezidentui nebeverta graužtis, kad Vyriausybė nėra ideali. Ji bet kokiu atveju bus kritikuojama ir spaudžiama. Politinis spaudimas šiai Vyriausybei bus maksimalus.

Rokas Masiulis taip pat gali jaustis ramus, nes jį patraukė nuo gresiančios triukšmingos ir triuškinamos priešrinkiminės kritikos.

Trečia dramos priežastis bus ta, kad Seime ir už jo ribų ims telktis naujos politinės struktūros. Akivaizdu, kad valdantiesiems teks pergyventi dar vieną organizacinę krizę, kurios neišsprendus susikurs alternatyvi partija ar kitokio pobūdžio politinis rinkiminis darinys.

Čia neturiu galvoje Viktoro Pranckiečio atvejo. Jo figūra būsimoje situacijoje yra komiškai tragiška. Viena vertus, jis iki kadencijos pabaigos bus menkinamas ir kritikuojamas tiek iš valdančiųjų pusės, tiek ir iš opozicijos. Kita vertus, nieko neveikdamas, ar veikdamas įdingai jis tik dar stipriau pademonstruos, kad šiame poste yra atsitiktinai ir kad nieko taip ir nesupranta politikoje.
Viktoro Pranckiečio figūra būsimoje situacijoje yra komiškai tragiška. Viena vertus, jis iki kadencijos pabaigos bus menkinamas ir kritikuojamas tiek iš valdančiųjų pusės, tiek ir iš opozicijos. Kita vertus, nieko neveikdamas, ar veikdamas įdingai jis tik dar stipriau pademonstruos, kad šiame poste yra atsitiktinai ir kad nieko taip ir nesupranta politikoje.
Lauras Bielinis

Daug rimčiau atrodo Vytauto Bako kalbėjimas apie partijos kūrimą, apie realios politinės jėgos prieš rinkimus priešpastatymą valstiečiams-žaliesiems. Iš esmės tai bus kova dėl dominavimo politiniame centre. Ir čia aišku, kad ta jėga, kuri įkalbės S. Skvernelį tapti jos lyderiu, atsiskirti nuo valstiečių-žaliųjų įgaus persvarą.

Tikėtina, kad nuosekliai veikdama ir demonstruodama pasiryžimą būti, ši potenciali jėga laimės daug ir sutramdys kylančias Darbo partijos, „tvarkiečių“ ir kitų į centrą pretenduojančių partijų ambicijas.

Ketvirtas įtampos ir konflikto šaltinis yra kairiajame politikos sparne. Čia socialdemokratai savo aktyvumu gali sukelti ne vieną aistrą. Jie būsimuose rinkimuose mato savo šansą pasiekti daug ir šis šansas išties realus, jei nebus padaryta klaidų. Jiems reiks demonstruoti energiją, ryžtą ir išmanumą.

Bet visų pirma jau dabar parodyti savo galimybes tose keliose apygardose, kur šį rudenį vyks pakartotini rinkimai į Seimą. Reikalinga maksimaliai laimėti, o tam privalu mesti visas pajėgas į šias apygardas ir išstumti galimus konkurentus. Na, pamatysime. O pagrindiniu politiniu jų konkurentu jiems vis dar lieka socialdarbiečiai, kurių buvimas politikoje yra tarsi negeras sapnas-perspėjimas.

Na, ir, aišku, dešinysis politikos sparnas. TS-LKD partijai svarbu neprarasti įgautos visuomenės palaikymo inercijos. Jie bandys kaip tik įmanoma užglaistyti, sušvelninti kylančius prieštaravimus tarp konservatorių ir krikdemų sparno. Bet norinčių skatinti šiuos prieštaravimus bus daug.

Kita vertus teks spręsti santykių neaiškumus su liberalais. Ir sunkus klausimas – su kuriais liberalais? Jie potencialiai lieka galimais dešiniųjų sąjungininkais formuojant būsimą daugumą po rinkimų, jei šie bus sėkmingi dešiniesiems. Bet liberalų laukia tarpusavio kova dėl dominavimo liberalių partijų lauke, o po susitaikymo dėl centro, vadinasi kova su tomis pačiomis partijomis kaip ir V. Bako inicijuojamai struktūrai įskaitant ir ją pačią.

Taigi, ruduo bus pilnas priešrinkiminio dramatizmo, o mes emocingai pergyvensime viską, kas bus, ir lauksime tęsinio kaip televizijos seriale.