Miesto išplanavimas išlikęs nuo 14 a. Mingų dinastijos ir 17 a. Čingų dinastijos laikų. Tai – apie 200 gyvenamųjų namų miesto senamiestyje, 20 didesnių ir mažesnių gatvių, 10 alėjų, senovinės miesto sienos, senoviniai miesto vartų bokšteliai, uolos, senovę menantys šuliniai, išgaubti tiltai ir kiti architektūrinio paveldo objektai.
Kadaise Fenghuangas buvo laukinis, necivilizuotas kraštas. Tik 686-ais mūsų eros metais, valdant imperatorienei Vu, buvo įkurta Veijango sritis. Songų dinastijos metu, trečiais Dziatai laikotarpio metais pastatė miestą iš molio namų. Po 450 metų jį pakeitė plytų statiniai, pamažu ėmė formuotis senovės miestas. 1715 m., valdant imperatoriui Kangsi, mieste buvo užbaigti visi akmens statiniai.
Fenghuangas yra nuošaliame kalnų regione. Raudono akmens siena juosia miestą, vingiuoja per kalvas ir slėnius, per akmens arkas į miesto teritoriją įteka ir išteka upės. Į miestą patenkama pro ketverius vartus su bokštais. Abiejose gatvių pusėse stovi rūmus primenančios rezidencijos, keturkampiai kiemai, įvairių tautų stiliaus namai. Alėjos tarp namų grįstos plokštėmis, numintomis kelių kartų, kurios čia gyveno ir dirbo.
Nanhua kalno papėdėje tekančios upės pakrantėje driekiasi namų ant pastolių eilė, ošia seni medžiai.
Dėl unikalios geografinės vietos Fenghuangas per šimtmečius nebuvo nuniokotas karų ar stichinių nelaimių. Per Miao etninės grupės sukilimą 1937 m. ir per Getuno sukilimą 1937 m. šalyje plieskėsi karai, bet miesto nė vienas nepalietė. Net per karą prieš japonų invaziją Fenghuano japonai neokupavo ir nesubombardavo. 1949 m. miestą taikiai išlaisvino.
Per ateinančius 50 metų Fenghuangas išvengė didelių ekonominių statinių, kurių pridygo kituose regionuose. Senovinio miesto gyventojai brangina turimą vertingą paveldą, o vietos valdžia griežtai kontroliuoja statybų veiklą ir taip išsaugo senovinio miesto autentiškumą ir vientisumą.
