Pasirodo, „pakankamai gerai“ yra geriau nei puikiai. Kalbant apie sprendimų priėmimą, žmonės skirstomi į tuos, kurie nuolat siekia maksimumo, ir tuos, kurie geba justi pasitenkinimą.
Siekiantys maksimumo stengiasi priimti sprendimus, kurie suteiks naudos maksimaliai ilgalaikėje perspektyvoje. Gebantys justi pasitenkinimą tikisi teigiamo atsakymo į klausimą: „Ar šis sprendimas man tinkamiausias?“ Gali atrodyti, kad siekiantys maksimumo priima sumaniausius sprendimus, bet jie vertina savo sprendimus negatyviau nei gebantys jausti pasitenkinimą. Pvz. siekiantys maksimumo pradėdavo dirbti įmonėje gaudami didesnį atlyginimą, bet būdavo mažiau patenkinti darbu nei jaučiantys pasitenkinimą žmonės. Tyrimų duomenimis, pirmieji taip pat daugiau skundėsi negatyvia patirtimi ieškodami darbo.
Siekiantys maksimumo nori išanalizuoti visas galimybes, visus variantus, o tai yra neįmanoma. Logiška, kad žmogus niekada nežinos visų galimų sprendimų. Siekiantys maksimumo bijo pražiopsoti geriausią variantą, ši baimė sukelia gailėjimąsi, nerimą.
Jaučiantys pasitenkinimą yra labiau patenkinti savo sprendimais. Jei laikui bėgant išryškėja geresnis sprendimas, jie vis tiek bus patenkinti ankstesniu savo sprendimu. O siekiantys maksimumo tokiu atveju sau priekaištaus, laikys save prastus sprendimus priimančiu žmogumi. Tokie žmonės koncentruojasi į tai, ką prarado, kai priėmė sprendimą.
Pavyzdžiui, siekiantis maksimumo ir jaučiantis pasitenkinimą žmogus nori pirkti automobilį. Abu ieško mašinos su šildomomis sėdynėmis ir pakeliamu stogu. Abu nusižiūri po tris tinkamiausius automobilius. Jaučiantis pasitenkinimą asmuo apžiūri mašinas, pasiieško informacijos, išsirenka geriausiai jo poreikius atitinkantį automobilį (su šildomomis sėdynėmis ir pakeliamu stogu) ir pamiršta automobilius, kurie buvo jam per brangūs ar turėjo jam nereikalingų techninių charakteristikų. Siekianti maksimumo persona apžiūri visus tris automobilius, pasiieško informacijos (daugiau nei jaučiantis pasitenkinimą žmogus ar net per daug) ir nusprendžia skirti daugiau pinigų, nes vienas automobilis yra su šildomomis sėdynėmis, su pakeliamu stogu ir yra didesnis, turi daugiau sėdynių. Jis būtinai nori įsigyti šį automobilį, nes pirmi du variantai turi mažiau sėdynių, o jis vėliau gali gailėtis, kad nepirko daugiau sėdynių turinčios mašinos. Jis nori gauti maksimalią naudą. Tiesa, naujuoju automobiliu daugiausia važinės tik trijų asmenų šeima, todėl vėliau siekiantis maksimumo suabejos savo sprendimu ir ims gailėtis, kad išleido per daug pinigų automobiliui.
Jei yra galimybė rinktis iš daugelio variantų, siekiantys maksimumo išgyvena stresą. Jiems ramiau, kai pasirinkimų yra mažiau. Paradoksalu, tačiau juos savaip guodžia frazė: „Visada priimsi netinkamą sprendimą.“
Jei esate siekiantis maksimumo žmogus, jaučiantis pasitenkinimą asmuo jums gali atrodyti prisitaikantis, susitaikantis. Būti tokiu rizikinga, nes jis prima sprendimus, neperžvelgęs absoliučiai visų galimybių.
Taigi koks pasirinkimas geriausias?
Leidinio „The New York Times“ skyrelio autorius Timas Herrera sugalvojo „iš esmės gero sprendimo“ sąvoką. Pasak jo, tai minimalus jus tenkinantis rezultatas. Šis rezultatas, priėmus sprendimą, jus tenkins, net jei tai nėra geriausias įmanomas sprendimas.
Pavyzdžiui, maisto prekių parduotuvėje dairotės į pusrytinių dribsnių pakelius ir sprendžiate, kurią rūšį įsigyti. Kokie minimalūs jūsų reikalavimai? Tarkime, norite dribsnių su nedaug cukraus ir be džiovintų vaisių. Ir viskas, tai – minimalus jūsų kriterijus. Apžiūrite pusrytinių dribsnių lentyną, randate jūsų kriterijus atitinkančius dribsnius ir juos imate. Jūs tikrai nestovėsite 15 minučių ir nesvarstysite visų įmanomų variantų.
Perkelkime T. Herreros „iš esmės gero sprendimo“ sąvoką į darbo sritį. Tarkime, ieškote darbo. Minimalus jūsų reikalavimas – daugiausia pusvalandis kelio nuo namų iki darbo, tam tikro dydžio atlyginimas ir galimybė keliauti. Einate į darbo pokalbius ir galiausiai sulaukiate pasiūlymo, kuris atitinka jūsų minimalius reikalavimus. Iš tiesų darbdavys ketina mokėti jums daugiau, nei jūs tikėjotės, tik jums tektų vadovauti 10 žmonių komandai. Ši sąlyga kelia jums abejonių – nesate vadovavę didesniam nei penkių žmonių kolektyvui – visgi pasiūlymą priimate, nes jis atitiko minimalius jūsų keltus reikalavimus. Naujame darbe tenka sparčiai mokytis, tačiau esate patenkinti, ypač trumpesne kelione į darbą ir iš jo. Priėmėte maksimaliai tuo metu jūsų interesus atitinkantį sprendimą.
Pamėginkite pritaikyti „iš esmės gero sprendimo“ koncepciją kokiam nors būsimam savo sprendimui. Pamatysite, kaip kur kas produktyviau priimsite sprendimus, o rezultatai kur kas labiau džiugins.
