Targamadzė: privačios mokyklos nėra nei blogis, nei gėris
Švietimo ekspertė, Vilniaus universiteto profesorė Vilija Targamadzė DELFI teigė, kad ne visos privačios mokyklos yra geresnės už valstybines, o besirenkantiems, kur ugdyti savo vaikus, ji turi patarimą, kokiu rodikliu nesivadovauti.
„Gali būti valstybinės geresnės, gali būti ir privačios geresnės mokyklos. Svarbu, kaip organizuojamas ugdymas ir kaip siekiama rezultatų“, – teigė V. Targamadzė, pridurdama, kad sunku vienareikšmiškai atsakyti, kas geriau.
Tiesa, tėvams, svyruojantiems tarp pasirinkimo – ar vaiką leisti į privačią, ar į valstybinę mokyklą – ji patarė nežiūrėti į reitingus. „Aš žiūrėčiau, kokia yra mokyklos filosofija, nes privačios mokyklos turi savo filosofiją, nors dažnai ją turi ir valstybinės mokyklos, – tvirtino švietimo ekspertė. – Toliau žiūrėčiau, kokie mokytojai dirba. Svarbu, kokie mokytojai, koks suderinamumas. Vaikui dažnai svarbi ne pati mokykla, o vaiko santykis su mokytoju, kaip padeda vaikui ugdytis, pasiekti tam tikrų rezultatų ir panašiai.“
Švietimo ekspertė pabrėžė, kad privačios mokyklos dažnai turi nusibrėžusios aiškią filosofiją, kuri ir traukia tėvus čia vesti savo atžalas: „Be abejo, yra tokių privačių mokyklų, kurios turi tam tikrą filosofiją ir jei tėvams patinka ta filosofija ir jie mato, kad vaikui tai tinka, tai reikia supažindinti vaiką ir gali tai rinktis“.
Ne paslaptis, kad privačios mokyklos įkandamos ne visų tėvų kišenėms. „Ne visi tėveliai gali leisti vaikus į privačias mokyklas, bet galiu pasakyti, kad ne visos privačios mokyklos yra geresnės už valstybines mokyklas“, – tvirtino V. Targamadzė.
Vis dėlto, kokie yra privačių mokyklų privalumai? „Gali kitaip ugdymo procesus organizuoti, klasėje gali būti mažiau mokinių, nes lėšų daugiau, gali mokytojus pasirinkti, gali jiems atlyginimus didesnius mokėti, – vardijo švietimo ekspertė, tačiau pridūrė, kad negalima teigti, kad valstybinės mokyklos to neturi. – Valstybinėse mokyklose iš tiesų yra daug gerai dirbančių mokytojų, nors yra didelė sumaištis dėl kitų dalykų.“
„Privačios mokyklos nėra nei blogis, nei gėris“, – tvirtino V. Targamadzė.
Jos teigimu, „valstybinės mokyklos gali būti gėris, jei jos teisingai veikia“, ir nedėjo vienareikšmio minuso ar pliuso ženklo nei į vieną, nei į kitą pusę. Tiesa, pridūrė, kad yra valstybinių mokyklų, kuriose mokymo rezultatai kiek prastesni: „Bet aš nemanau, kad Lietuvoje yra mokytojų, kurie nori pakenkti vaikams“.
„Nereiktų sakyti, kad privačios ar valstybinės mokyklos turi daugiau blogio. Ir čia, ir čia visokių yra“, – kalbėjo švietimo ekspertė.
O kuriose mokyklose mokiniai jaučia didesnį ir pozityvesnį paskatinimą? V. Targamadzės teigimu, tai priklauso nuo mokytojų gebėjimų. Jei ugdymo įstaigoje siekiama skatinti raginant ir aiškinantis, kodėl vaikas nepadarė vieno ar kito, vaikas bus skatinamas teigiamai nepriklausomai nuo to, ar jis mokosi valstybinėje, ar privačioje mokykloje.
„Nors privačios mokyklos dažnai kelia aukštesnius standartus nei valstybinės mokyklos“, – tvirtino V. Targamadzė vardydama, kad privačiose mokyklose dažnai daugiau dėmesio skiriama vaikui, ugdymo proceso organizavimui ir panašiai. Vis dėlto, jos teigimu, tai dar nereiškia, kad to pedagogai nedaro valstybinėse mokyklose.
Valstybinių mokyklų pliusai psichologo akimis
Psichologas Tomas Kelpša DELFI teigė, kad ir vienose, ir kitose mokyklose yra privalumų, tačiau pridūrė, kad valstybinėse mokyklose besimokantys vaikai įgyja kitokių įgūdžių nei tie, kurie lanko privačias.
„Ateičiai, manau, valstybinėje mokykloje vaikas labiau išmoksta bendrauti su įvarais vaikais ir supranta, kad pasaulis nėra sudėtas tik iš aukštesnių sluoksnių. Privačioje labiau pradeda iš aukšto žiūrėti į kitus, save labiau vertinti, kartais tas vertinimas gali tapti neadekvatus, per daug perdėtas ir per daug gerai apie save gali pradėti galvoti vaikai, – teigė psichologas. – Tik nežinau, ar čia blogai, ar gerai.“
O iš kurios mokyklos išėjusiam vaikui būtų lengviau toliau priimti sprendimus ateityje? „Ir valstybinėse mokyklose turime nemažai lyderių, kurie tobulina save, sugeba išmokti ir pasiekti tai, ko jie nori. Manau, kad sakyti, kad vien tik privačiose mokyklose išauga lyderiai – neteisinga, – kalbėjo pašnekovas. – Taip, jie išaugina jų daugiau, gal didesnės pastangos, nes dideli pinigai.“
Psichologo T. Kelpšos teigimu, pinigai užsuka karuselę, kai privačių mokyklų vadovai, mokėdami didesnius atlyginimus mokytojams, iš jų reikalauja daugiau pastangų ugdant vaikus.
„Valstybinėse, galima sakyti, išauga tokie lyderiai, kurie turi platesnę vertybių skalę“, – teigė psichologas.
O į ką turėtų atkreipti dėmesį tėvai, besirinkdami būsimą mokyklą savo atžalai? „Programą, taip pat viziją bei misiją, ką jie siūlo. Kiekviena mokykla dirba kryptingai, pagal savo viziją, – tvirtino T. Kelpša ir vardijo, kad stipriausiai vizijas atspindi sporto ar meno mokyklos. – Ir visai nesvarbu, ar privati, ar ne privati. Todėl pirmiausia reikia atsižvelgti į mokyklos viziją ar misiją ir tik tada galvoti, ar jie gali leisti savo vaiką leisti į mokamą mokyklą, ar negali, ar nori, ar nenori, ar geriau tuos pinigus palaikys universitetui.“
Reitingai, anot psichologo, nėra tinkamas rodiklis renkantis mokyklą. „Reitingai šiek tiek parodo, bet reitingai, kaip ir bet kokia statistika, labai greitai gali būti pataisomi ar pakoreguojami, nes galbūt norisi geriausius rezultatus parodyti, – teigė pašnekovas. – Taip, reitingai kažką parodo, bet nebūtinai vien tik jais reiktų vadovautis.“
Psichologas teigia, kad „kelios nuomonės visuomet geriau nei viena“, todėl besirenkantiems ugdymo įstaigą siūlo ieškoti ten besimokiusių ar juos pažįstančių asmenų.
Vis dėlto, vienareikšmiškai į klausimą, kurios mokyklos geresnės, psichologas neatsakė teigdamas, kad daug kas priklauso nuo paties vaiko. „Jei vaiką leisime į privačią mokyklą, o jis ten tik sėdės ir nenorės tobulėti, žinoma, jis nebus lyderis, tiesiog bus baigęs privačią mokyklą. Ir valstybinėse mokyklose vaikai stengiasi labai daug ir išauga ir politikai, ir menininkai, ir verslūs žmonės. Daug kas priklauso nuo paties vaiko pastangų ir gebėjimo, o ne vien nuo mokyklos reitingų ir spaudimo“, – tvirtino psichologas T. Kelpša.