Šiek tiek vilčių buvo, kad Gitanas Nausėda parodys bent tiek tvirtumo, kiek jo parodė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Prezidentas tarsi palaikydamas tas viltis, tempė laiką iki paskutinės dienos, kol galiausiai suteikė indulgenciją tempti laiką iki kito rudens neaiškios politinės orientacijos daugumai ir vegetacinei Vyriausybei.
Skirtumas tarp stabilumo ir stagnacijos tikrai yra, perfrazuojant paties prezidento žodžius, ir netrukus tuo galėsime visi įsitikinti.
Gerai, tarkime, Roko Masiulio galva buvo Kirkilo sąlyga Skverneliui. Skvernelis tos sąlygos, matyt, negalėjo nesilaikyti. Tik ar tai rimtas argumentas prezidentui? O teiginį kad R. Masiulis neturi palaikymo Seime vertėjo patikrinti...
Beje, šį argumentą yra minėjusi ir Ingrida Šimonytė, tik skirtingai nei Gitanas Nausėda, ji, ko gero, būtų pamėginusi tokio palaikymo siekti, ir tai – ne taip jau neįmanoma, nes Karbauskio autoritetas po pastarųjų viražų tarp bendrapartiečių nebėra toks tvirtas.
Gal ir galima prezidento pritarimą Vyriausybės keitimams pateisinti kompromiso paieškomis. Tik kompromisas turėtų būti abipusis. Jeigu jau Vyriausybėje nelieka vieno kompetentingiausių ministrų, kodėl net nemėginta pakeisti visą eilę nuostolingų valstybei klaidų padariusio Aurelijaus Verygos? Kažkur išgaravo ir prezidento klausimai ministrui Kukuraičiui...
Sakykit ką norit, o tai labiau panašu į rankų išsukinėjimą nei į normalias kompromiso paieškas. Viskas į vienus vartus. Ar prezidentas neturėjo kitos išeities?
Prezidentas turėjo unikalią progą tos Vyriausybės netvirtinti ir žengti žingsnį link pirmalaikių rinkimų, kartu įgyvendindamas ir savo kampanijos metu išreikštą nusistatymą visam laikui perkelti Seimo rinkimus į pavasarį ir normalizuoti biudžeto formavimo grafikus po eilinių Seimo rinkimų.
Žinoma, atmesti Seimo daugumos siūlomą Vyriausybės sudėtį rizikinga. Galbūt prezidentas ir jo komanda realiai įvertino savo pajėgumus ir nutarė kol kas nemėginti aplošti tokio politinės intrigos didmeistrio kaip G. Kirkilas? Tiesiog pratūnoti iki naujų Seimo rinkimų ir sukaupti daugiau patirties? Galbūt. Tik mokėti už tai teks visiems Lietuvos piliečiams.
Tie keli mėnesiai, kurie galėtų padėti Lietuvai užšokti ant pasaulinio ekonomikos augimo bangos, bus prarasti. Ekonomikos proveržis – atidėtas. Tad gerovės valstybės perspektyva nė kiek nepriartės, jeigu apskritai nedings grupinių interesų miglose.
Skvernelis triumfuoja ir raitojasi rankoves kažkokiems darbams, kurių net krypties tiksliai negali įvardinti.
Metai iki rinkimų tikrai ne pats geriausias laikas nepopuliariems finansinės drausmės sprendimams. O žinant prieškrizinę Kirkilo premjeravimo patirtį, pagunda populistiškai pasitaškyti pinigais dėl pergalės kituose rinkimuose bus tikrai didelė. Klausimas, ar dauguma po tokio atsitraukimo bematys reikalą skaitytis su prezidento nuomone formuojant biudžetą.
Kirkilas tikrai nepamirš tų didesnių jam žadėtų vaiko pinigų, mainais į Seimo pirmininko kėdę, kurios nepavyko išspirti iš po V. Pranckiečio. Prezidentas tikriausiai bus tas „blogiukas“, kuris turės aiškiai pasakyti – vaikinai, tokių pinigų biudžete nėra... O gal prezidentas ir vėl nenorės būti blogiuku ir leis savo palaimintai Vyriausybei rizikingai elgtis su mokesčių mokėtojų pinigais?
Kalbu apie tai be krislo piktdžiugos ir su dideliu nerimu. Bandau ieškoti gilesnių motyvų, nulėmusių prezidento sprendimą pritarti daugumos pasiūlytai Vyriausybės sudėčiai. Vienas jų galėjo būti ir nepakankamai aiški opozicijos nuostata mažumos Vyriausybės arba priešlaikinių rinkimų klausimu. Tai, kas buvo kalbėta už uždarų durų Prezidentūroje diskretiškai nutylima.
Nežiūrint visiškai chaotiškos „valstiečių“ politikos, kurioje aiškus yra tik įsikibimas į valdžią, opozicija kol kas neskuba mobilizuotis, išskyrus nebent Palucko ir Andriukaičio socialdemokratus, kylančius kaip ant mielių. „Valstiečiams“ konkurenciją jie, žinoma, sudarys, bet tai nereiškia, kad dešiniukai gali ramiai plaukti pasroviui, retkarčiais tingiai pabaksnodami valdančiuosius.
Jeigu dešinė netaps aktyvesnė, kitame Seime galim ir vėl turėti „valstiečius“ su socialdemokratais, tik vietoj Kirkilo bus Andriukaitis. Tiesą sakant, ir metai iki rinkimų nėra per daug, norint kaip reikiant persigrupuot ir pasiūlyti solidžią alternatyvą Lietuvos rinkėjams. Deja, tokio persigrupavimo kol kas nematyti.
Laisvės partija gali padėkoti Šimašiui už vieną po kito sekusius šūvius sau į kojas istorinės atminties įamžinimo klausimu. Gentvilas tebelopo pramuštą Liberalų sąjūdžio dugną. Konservatorių gretose vis pakurstoma abejonė, ar ne per daug liberalus jaunasis Landsbergis, ar neatsitraukė nuo krikščioniškų vertybių Ingrida Šimonytė. Visas šis paveikslas galėjo taip pat nulemti prezidento sprendimą kabintis už dabartinės valdančiosios daugumos ir duoti laiko opozicijai subrandinti jam vertybiškai lyg artimesnę dešiniąją politinę programą.
Pats laikas būtų pakalbėti apskritai apie vertybinę orientaciją – prieštaras ir sąlyčio taškus dešinėje. Kas, pavyzdžiui, konkrečiai yra krikščioniškumas politikoje? Man regis, ne taip labai svarbu, ar politikas yra reguliariai ar nereguliariai praktikuojantis katalikas. Bet tikrai svarbu, kad politikas nemeluotų.
I. Šimonytės rinkimų kampanija – gyvas įrodymas, kad galima pasiekti nemažą rinkėjų palankumą ir nedalijant melagingų pažadų. Ir tai – daug krikščioniškiau už šventeivišką Agnės Širinskienės laikyseną. Be to, kažin ar labai krikščioniškas Rimanto Dagio dūris į nugarą savo partijos iškeltai kandidatei lemtingu prezidentinės kampanijos momentu. Negarbingas elgesys yra negarbingas, kad ir kokiais motyvais jį aiškintume...
Tradicinė šeima tikrai yra vertybė ir geriausia aplinka augti vaikams, tik ar galime užsimerkti prieš faktą, kad šiandien kone dauguma Lietuvos vaikų auga nepilnose ar socialinės rizikos šeimose, ir jiems reikia kompensuoti raidos galimybes. Ir neabejotinai krikščioniškiau būtų pamėginti suprasti kitaip manančius, ne krikščionis, kuriems neatrodo nieko bloga, jei homoseksualios poros galėtų įteisinti partnerystę.
Taip, krikščionys tikriausiai jaučia ar turėtų jausti pareigą perspėti, kad pataikavimas savo užgaidoms ar savo jausmams suteikimas aukščiausio autoriteto gali turėti pražūtingų pasekmių asmenybei. Bet pritarti diskriminacijai kažin ar būtų labai krikščioniška...
O dar galime prisiminti dirbtinio apvaisinimo įstatymo epopėją. Realybė yra tokia, kad toli gražu ne visi mūsų šalies piliečiai tiki nemirtinga siela, kuri atsiranda gyvybės pradėjimo momentu. Jie tiki, kad embrionas nejaučia fizinio skausmo ir nemato didelio skirtumo, ar pažangesnio metodo taikymo atveju sunaikinami visi „atliekami“ embrionai, ar jie užšaldomi. Tas pažangesnis metodas tik sukelia mažiau kančių moteriai, norinčiai tapti motina.
Aš tik klausiu. Aš neturiu vienareikšmiško atsakymo. Gal kas iš labiausiai ortodoksiškų katalikų jį turi. Bet, grįžtant prie politikos krikščioniškumo ir korektiškumo, kalbėti apie dirbtinio apvaisinimo išlaidų (o tai, be kita ko, verslas) perkėlimą ant mokesčių mokėtojų pečių – nepadoru, kol Lietuvoje yra bent vienas vaikas, kenčiantis be šeimos, globos namuose. Krikščioniškos politikos prioritetas turėtų būti mažiau traumuojančios įvaikinimo procedūros.
Įkvepiantis pavyzdys, kai „nereikalingi“ senoliai ir vaikai glaudžiami po vienu stogu jau sulaukia pasekėjų šalyse, kur gerovės valstybė nebėra tolimas tikslas. Minimalios protingos investicijos – ir rezultatas, pranokstantis geriausius lūkesčius: seneliai nebesijaučia nereikalingi ir žymiai mažiau skundžiasi sveikata, o vaikai sulaukia tos taip reikalingos normaliai raidai senolių šilumos, pasakų prieš miegą, pasivaikščiojimų ir individualaus dėmesio.
Apie pagarbą gyvybei iki natūralios gyvenimo pabaigos taip pat reikėtų kalbėti neprasilenkiant su sveiku protu.
Ir tam tikrais atvejais dirbtinis mirštančiojo gyvybės palaikymas nėra toks pat kišimasis į Dievo planą, kaip ir eutanazija? Popiežius Jonas Paulius antrasis savo pavyzdžiu parodė, kaip miršta krikščionis. Atėjus laikui ir pasiruošęs. Sprendimas, ar ligonis beviltiškas, ar ne – nėra lengvas. Žmogus – gydytojas ar artimasis – gali klysti. Bet pasirūpinti galimybe mirštančiajam šią akimirką pasitikti sąmoningai atrodo svarbu.
Medicinos, genetikos mokslai šiandien turi galingų gyvybės pratęsimo ir patobulinimo instrumentų, deja, prieinamų tik patiems turtingiausiems.
Tie instrumentai gali būt naudojami atsakingai ir atnešti daug gėrio. Bet gali sukelti ir katastrofiškų pasekmių. Gali nutikti ir taip, kad žmogaus teisės ir lygybė prieš įstatymus taps viso labo gražiomis praeities tradicijomis, ir krikščionybė liks vienintelis realus motyvas šio pasaulio galingiesiems ir turtingiesiems dar skaitytis su likusiais varguoliais.
Beje, jeigu jau apie politikos krikščioniškumą, mokesčių progresyvumas galbūt yra tikrai brangintina turtingo žmogaus galimybė pralįsti pro adatos skylutę į dangaus karalystę?
Gilesnis krikščioniškumo ir istorinės atminties suvokimas neabejotinai padėtų užauginti politinės dešinės potencialą ir populiarumą visuomenėje.
Gal tuomet tokie žmonės, kaip Rokas Masiulis, nebesišalintų nuo aktyvios politikos, o politikoje būtų mažiau intrigų ir daugiau kompetencijos?
Dabar gi belieka apgailestauti dėl dešiniąsias vertybes išpažįstančio prezidento silpnumo... Niekas neapsaugotas nuo klaidų ir reikalauti tobulos šachmatų partijos iš politikos naujoko gal nederėtų. Bet lūkesčiai į jį sudėti įpareigoja laikytis tvirčiau.