Paprasčiausiai dalijimosi ekonomiką galima apibrėžti kaip technologijų naudojimą, siekiant palengvinti keitimąsi prekėmis ar paslaugomis tarp dviejų ar daugiau šalių. Abi šalys dalijimosi ekonomikoje gali pasidalyti neišnaudotais įgūdžiais, turtu ar resursais. Anot Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorės Linos Dagilienės, plėtojantis dalijimosi ekonomikai išsiplėtė ir kiti sektoriai – apgyvendinimo, transportavimo, finansavimo, daiktų nuomos, paslaugos teikimo.
Padeda išsaugoti išteklius, tačiau ne visada
Dalijimosi ekonomika apima sumažėjusį gamtos išteklių, energijos ir išmetamų teršalų kiekio naudojimą. Pasak L. Dagilienės, taip yra dėl to, kad gamyba ir vartojimas yra pagrįsti ilgesniu arba intensyvesniu esamų produktų naudojimu.
„Pavyzdžiui, vaikiškas vežimėlis yra neišmetamas, tačiau dalijimosi platformų dėka lengvai perduodamas toliau naudoti rinkoje. Tačiau reikia pabrėžti, kad pati savaime dalijimosi ekonomika nėra ekologiškas verslo modelis. Kadangi apsikeisti galima nebūtinai siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, viskas priklauso nuo tikslo. Dalijimosi ekonomika gali sukelti ir neigiamą poveikį aplinkai skatinant ilgesnį neefektyvių prietaisų naudojimą”, – teigia pašnekovė.
Iki šiol dar dažna ekonominė sistema, kuri būdinga ir Lietuvoje, pasižymi linijine gamtinių išteklių transformacija į gamybą, vartojimą ir atliekas. Trūksta didesnio gamtinių išteklių produktyvumo, ilgesnio gaminių vartojimo laiko, pakartotino panaudojimo, naudotų produktų dalių naudojimo gamyboje ir atliekų perdirbimo.
„Tokiu būdu dalijimosi ekonomika gali prisidėti žiedinės ekonomikos tam tikrų principų įgyvendinimo. Pavyzdžiui, antrinis panaudojimas – pasidalijimas naudotais daiktais – vaikiškais drabužiais, inventoriumi, tekstilės gaminiais, elektroninėmis prekėmis ar net maistu”, – pasakojo L. Dagilienė.
Dalis prekių ženklų gali patirti sunkumų
Verslo modelių istorijoje dalijimosi ekonomika yra viena iš greičiausiai augančių, tačiau nepaisant spartaus augimo, dalijimosi ekonomikos platformų poveikis visai ekonomikai iki šiol yra palyginti mažas.
„Remiantis PwC 2016 metais atliktu tyrimu, dalijimosi platformų operacijų ir pajamų vertė Europoje atitinkamai sudarė 28,1 milijardą eurų 2015-ais ir 3,6 milijardo eurų 2013-ais metais. Taigi, išaugo daugiau nei dvigubai. Bet 2015 metais užregistruota 28,1 milijardo eurų suma sudaro tik maždaug 0,35 proc. visų Europos namų ūkių galutinio vartojimo išlaidų tais metais.
Vargu, ar dalijimosi ekonomika gali visiškai pakeisti dabartinius verslo modelius. Galima tik teigti, kad dalijimosi ekonomika vienareikšmiškai daro įtaką tradicinėms pramonės šakoms ir daugelis tradicinių prekės ženklų gali patirti sunkumų, jei neprisitaikys prie besikeičiančių sąlygų”, – tikino mokslininkė.
Vienas iš bruožų – ekologinis pilietiškumas
Lietuvai būdingos tos pačios dalijimosi ekonomikos tendencijos kaip ir visame pasaulyje. Naudojantis technologinėmis platformomis nuomojami būstai, automobiliai, dviračiai, skolinami pinigai, pardavinėjami drabužiai ir pan.
„Paprastai dalijimosi ekonomika pasižymi šiais bruožais: dalijimosi platformos, skaitmenizavimas, interneto ir mobiliųjų technologijų prieinamumas – tai yra esminis dalijimosi ekonomikos bruožas. Pati mainų idėja nėra nauja ekonomikoje, tačiau dėl interneto ir mobiliųjų technologijų prieinamumo niekada nebuvo taip lengva įgyvendinti apsikeitimą daiktais ir paslaugomis.
Dar vienas bruožas – urbanizacija. Žmonių koncentracija ir artumas išplėtė galimybes keistis visa įvairove prekių ir paslaugų. Dalijimosi ekonomika pasižymi ir tuo, jog naudojamų platformų dėka, apsikeitimų piniginiai kaštai ženkliai sumažėja. Paskutinysis bruožas, kurį išskirčiau – vertybės ir ekologinis pilietiškumas. Tyrimai rodo, kad vartotojai, ypač jaunesnės kartos, palankiai vertina dalijimosi ekonomiką”, – nurodo L. Dagilienė.
Kai kur jau pasitelkiami ribojimai
Anot pašnekovės, dalijimosi ekonomika susilaukia ir nemažai kritikos iš tradicinių verslų, kurie jau įsitvirtinę rinkoje. Ypač kritikuojama dėl reguliavimo stokos ir galimai nesąžiningos konkurencijos.
„Tokios globalios dalijimosi ekonomikos kompanijos kaip „Uber“ yra ypač kritikuojamos darbo teisių srityje, t. y. darbuotojai dirbantys tokiose bendrovėse neturi tų pačių įstatymo garantijų.
Arba, pavyzdžiui, apgyvendinimo atveju, dalijimasis yra susijęs su kaimynais, kurie gali patirti nepatogumų, įskaitant triukšmą, ir galimai didesnį nesaugumo jausmą. Kai kurie Europos miestai, tokie kaip Londonas, Barselona ir Amsterdamas, jau paskelbė, kad nori apriboti su šia veikla susijusį turistų antplūdį, ir įvedė apribojimus dėl trumpalaikės nuomos”, – sako L. Dagilienė.
Nepaisant kritikos, pagrindine dalijimosi ekonomikos „varomąja jėga” įvardijamas jaunimas – vadinamoji Y arba tūkstantmečio karta (angl. millennials) – 18–35 metų žmonės, o kas trečias tokio amžiaus lietuvis per pastaruosius metus naudojosi dalijimosi ekonomikos paslaugomis. Tokio amžiaus žmonėms dalijimosi ekonomika ypač priimtina, nes padeda ne tik sutaupyti pinigų, bet ir vietos namuose. Žinoma, dalis jaunimo naudodamiesi dalijimosi ekonomikos platformomis apmąsto ir tai, kad tausoja Žemės resursus.
