Turėję nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus metus, nuo 2020 m. liepos 1 d. nebeteks teisės jų išnaudoti arba gauti už jas kompensacijos.
Darbo kodekso 127 str. 5 dalyje suformuluota nuostata skamba taip: teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti.
Paprastai kalbant, neišnaudojus už daugiau kaip trejus metus sukauptų atostogų po 2020 m. liepos 1 d. jas prarasime – tiek teisę į jas, tiek ir į jų kompensavimą. Vienu ypu nubrauks tai, kas buvo sąžiningai uždirbta.
Kokie gi argumentai?
Atostogų „grinčai“ aiškina, kad, matai, jei darbuotojas neina atostogų, tai jam tų atostogų ir nereikia. Neišnaudojai – pats kaltas. Arba įrodyk, kad faktiškai negalėjai jomis pasinaudoti. Suprask – prieš trejus ar dar daugiau metų rašytus ir viršininko suplėšytus atostogų prašymus, jų skiauteles turėjai susirinkti ir kruopščiai saugoti net iki 2020 metų liepos pirmosios.
Sukauptų atostogų nurėžimo entuziastai aiškina, kad dėl darbuotojų kaupiamų atostogų daug problemų kyla darbdaviams – ypač, kai darbuotojas sukaupia nemažą tokių dienų skaičių, išeina iš darbo ir už jas pasiima kompensaciją. Tai, neva, iškreipia suplanuotą įmonės ar organizacijos biudžetą.
Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis kompensacijai už nepanaudotas atostogas skaičiuojamas pagal 3 paskutinių mėnesių vidutinį užmokestį, įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis. Tarkime jūsų trijų mėnesių užmokesčio vidurkis buvo 1000 eurų. Per mėnesį, vidutiniškai, yra 21 darbo diena. Išeitų, kad jūsų „atostoginiai“ už vieną dieną yra 47,6 eurai. Jei jums nubrauks 10 sukauptų atostogų dienų, tai prarasite beveik 500 eurų, jei atims 50 dienų, neteksite 2381 euro, o jei nurėš 100 dienų – liksite be 4760 eurų.
Matematika paprasta, algoritmas – aiškus. Tai, ką jūs uždirbote liks darbdaviui ir jo „planingam“ biudžetui.
Kokia praktika kitose Europos Sąjungos šalyse?
Labai įdomias situacijas pastaruoju metu nagrinėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT).
Valdininkai atmetė jos prašymą. Tačiau ESTT didžioji kolegija pernai lapkritį priėmė poniai M. E. Bauer palankų sprendimą, nes, anot teismo, kompensacija už sukauptus atostoginius gali būti paveldima. Anot teismo, darbuotojo įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas yra išimtinai turtinio pobūdžio. Dėl mirties iš asmens atgaline data negali būti atimtas turtas. Taip pat negali būti atimtas tas turtas ir iš tų, kurie jį paveldėjo.
Kitas atvejis. Jaunas teisininkas, praktikantas, ponaitis S. W. Kreuziger atliko parengiamąją teisinę praktiką Berlyno federalinėje žemėje. W. Kreuziger nepasinaudojo mokamomis kasmetinėmis atostogomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki mokymo pabaigos. Jis paprašė išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas.
Toks prašymas buvo atmestas. Tačiau ESST pernai išaiškino, kad yra draudžiami nacionalinės teisės aktai ir tokia praktika, kur numatyta, kad teisės į piniginę kompensaciją, pasibaigus darbo santykiams, nesuteikiamos, jeigu darbuotojas nepateikė prašymo jam suteikti mokamas kasmetines atostogas, nors galėjo tai padaryti.
Anot teismo, Direktyva 2003/88/EB (7 straipsnio 2 dalis) turi būti aiškinama taip, kad ja yra draudžiami nacionalinės teisės aktai ir praktika, kuriuose numatyta, jog teisė į piniginę kompensaciją pasibaigus darbo santykiams suteikiama tik tuo atveju, jei darbuotojas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas prieš pasibaigiant darbo santykiams.
Še tau boba devintinės. Net prašymo atostogoms nerašė, o kompensaciją už neišnaudotas apmokamas atostogas vis tiek gavo.
Kaip tokią situaciją mato ir vertina Lietuvos „šviesuomenė“? Na, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Kieno ji pusėje? Dirbančiojo ar darbdavio?
Skaitau viešai prieinamus komentarus. Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė porina, kad tikrai buvo ir vis dar yra pakankamai laiko išnaudoti susikaupusias atostogas. 3 metai, anot jos, yra optimalus laikas.
„Už ankstesnius laikotarpius buvo sukaupta pakankamai daug atostogų, bet po to šis klausimas jau turėtų būti išspręstas, nes nebesusitaupys jau tiek daug atostogų“, – sako ji. Nuostata aiški: kas buvo sukaupta nurėžiam, o ateityje žiūrim, kad vėl, neduokdie, neprisikauptų tų atostogų dienų.
Žinoma, reikia pripažinti, kad laikai keičiasi. Atsiranda nuotolinio darbo formos. Vis garsiau kalbame ir apie tai, kad 8 valandų darbo diena jau yra XIX amžiaus reliktas. Atgyvena.
Vis daugiau įstaigų ir organizacijų nebesilaiko tokios griežtos darbo laiko apskaitos ir orientuojasi ne į darbovietėje „prasėdėtą“ laiką, bet į rezultatą. Akivaizdu, kad ir atostogų apskaita bei formos turės keistis.
Tačiau ar teisinga atimti tai, kas buvo sukaupta, uždirbta praeityje? Juk teisė į kasmetines atostogas yra viena iš dviejų esminių Europos Sąjungos socialinės teisės principų. Teisė į mokamas kasmetines atostogas ir teisė į darbo užmokestį.
Frazė „mokamos kasmetinės atostogos“, reiškia, kad per kasmetines atostogas turi būti išsaugomas darbuotojo darbo užmokestis. Kitaip tariant, už šį poilsio ir atsipalaidavimo laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį. Ir, matyt, niekas neturi teisės to iš mūsų atimti.
