Ragina derėtis dėl trumpesnės darbo savaitės: užtektų dirbti ir keturias dienas

Vasaros atostogų sezonas jau įsisiūbavo, ir mano, kaip turbūt milijonų kitų žmonių, išsiilgusių tingaus gulinėjimo saulėje, protą kaitina fantazijos apie galimybę viską mesti ir įsigyti bilietą į vieną pusę į kokią nors šiltą vietelę visiems metams, bet pakankamai pigiai, idant pakaktų santaupų, rašo „The Guardian“ apžvalgininkė Sonia Sodha.

Bet kaskart, pasimėgavusi savo svajone, grįžtu prie darbų nuo „skambučio iki skambučio“, nepastebiu kaip sulaukiu rudeniškos dulksnos ir atidedu savo svajonę iki kitos vasaros.

O jeigu tokios fantazijos nėra tušti svaičiojimai – bent jau gal atsiras galimybė dirbti mažiau, jei jau nepavyktų visiškai atsisakyti darbo? Trumpesnės darbo savaitės idėja turbūt skamba kaip iš fantazijų pasaulio, bet ji jau pajudėjo iš mirties taško: pernai Profsąjungų kongresas (TUC) palaikė keturių darbo dienų savaitės iniciatyvą, o šešėlinės vyriausybės iždo kancleris Johnas McDonnellas nurodė atlikti tyrimą šiuo klausimu.

Kaip paaiškėjo man rengiant laidą šia tema per „BBC Radio“, ši idėja nėra jau tokia radikali, Darbo savaitė kitados siekė 80 valandų. Dar prieš 50 metų visi tikėjosi, kad ji toliau trumpės; kad visuomenei tampant turtingesnei, darbuotojai mėgausis geresnio gyvenimo vaisiais, ne tik uždirbdami didesnius atlyginimus, bet ir užsitikrindami ilgesnį laisvalaikį. Universiteto laisvalaikio studijų departamentai suklestėjo septintajame–aštuntajame dešimtmetyje, kai mes, regis, buvome pasirengę įžengti į poilsio erą.

Tad kaip atsitiko taip, kad penkių darbo dienų, arba maždaug 40 valandų, savaitė yra laikoma standartu? Profsąjungos tapo silpnesnės, bet tai dar toli gražu ne viskas. Maždaug dvidešimtojo amžiaus pradžioje didelei daugumai žmonių darbas nuo priemonės tikslui pasiekti tapo pačiu tikslu, siektinu objektu.

Padėtį apsunkino vadinamasis vartojimo sprogimas trisdešimtajame dešimtmetyje. Iš pradžių tokia situacija buvo palanki siekiant trumpesnės savaitės: Henry‘is Fordas buvo vienas iš pirmųjų gamintojų, kuris savo gamyklose sutrumpino darbo savaitę nuo šešių iki penkių dienų, iš dalies dėl to, kad jis buvo įsitikinęs, jog norint parduoti daugiau automobilių, žmonėms reikia turėti laisvo laiko jais pasidžiaugti. Tačiau tik iš dalies. Mūsų priklausomybė nuo vartojimo skatinamos ekonominės plėtros stumia mus į kelią, kai darbas asocijuojasi ne tiek su gyvenimu bendrąja prasme, kiek su pirkimu.

Istorijoje būta keletas momentų, kai būtume galėję grįžti į trumpesnio darbo kelią; abu šie momentai susiję su ekonomine krize. Pirminė prezidento Franklino Roosevelto reakcija į Didžiąją Depresiją buvo vienareikšmiška: grįžti prie 30-ies valandų darbo savaitės, kai daugumai žmonių smarkai sumažėjo darbo apimtys. Bet Jungtinių Valstijų gamintojai įtikino prezidentą pakeisti savo sprendimą.

1974 metais Tedo Heatho konservatorių vyriausybė laikinai įvedė trijų dienų darbo savaitę intensyviai energiją naudojančiuose sektoriuose, siekdama tausoti anglies atsargas. Nors aštuntasis dešimtmetis garsėjo kaip ekonominės katastrofos laikotarpis, produktyvumas vien per du mėnesius ūgtelėjo 5 procentais, įvedus trijų dienų darbo savaitę.

Bet vėliau, remiantis Reagano-Thatcher bendra nuomone, įsigalėjo darbo, kai augimo pagrindo, idėja; laisvalaikis, geriausiu atveju, nesvarbus. Praėjus dešimčiai metų po finansinės griūties, vangių algų augimo amžiuje, metas būtų grįžti prie šios idėjos ir dar kartą ją apsvarstyti.

Darbo, kaip objekto, galinčio suteikti mūsų gyvenimui pasitenkinimo ir prasmę, pažadas liko neįgyvendintas. Trys ketvirtadaliai britų darbuotojų nerodo didelio entuziazmo dirbdami savo darbą, kas penktas žmogus jaučiasi darbe nelamingas. Kas aštuntas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos.

Per Blairo-Browno valdymo laikotarpį buvo daug kalbėta apie tai, kaip pagerinti mažai apmokamo darbo kokybę. Kilnus tikslas, bet jis nepanaikina nemalonios tiesos, jog yra kai kurių darbų, kurie daugumai tų, kurie juos dirba, nėra svajonių viršūnė. Yra nedidelis žingsnelis nuo naivaus tikėjimo, kad darbas gali teikti pasitenkinimą, pripažinimo iki suvokimo, jog būtų verta peržiūrėti savo santykį su darbu.

Yra dar dvi priežastys, kodėl vertėtų persvarstyti darbo savaitės trukmę. Mes jau dabar vidutiniškai dirbame 32 valandas per savaitę (tai prilygsta beveik keturių dienų darbo savaitei); tiesiog ne visą darbo dieną dirba daugiausia moterys. Juk moterys dažniau nei vyrai įsidarbina ne visai darbo dienai, sulaukusios vaikų, nes jos vidutiniškai uždirba mažiau, ir taip yra priverstos atsisakyti siekti karjeros. O 30-ies valandų darbo savaitė galbūt padėtų suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesčius, perskirstant mokamą darbą nuo vyrų moterims, jau nekalbant apie tai, kad vyrai turėtų daugiau laiko rūpintis vaikų priežiūra ir siurbti namus.

Nemažai aplinkosaugininkų tvirtina, kad neturėtume vien tik perskirstyti apmokamą darbą, – turėtume skatinti „gamink mažiau/vartok mažiau“ gyvenseną, nes planeta nebeatlaiko nevaržomo augimo. Intuityviai toks požiūris atrodo patrauklus, bet žmonės, dirbantys mažai apmokamą, monotonišką darbą labiausiai nusipelno mėgautis trumpesnėmis darbo valandomis, – o būtent ši žmonių grupė mažiausiai gali sau leisti gauti mažesnį atlygį ir būtent jų pėdsakas, susijęs su išmetamo anglies dioksido kiekiu, bet kokiu atveju, yra palyginti nedidelis.

Paradoksas slypi pačioje šio klausimo – dėl trumpesnės darbo savaitės – esmėje. Svarbiausia turėtų būti trumpinamas darbo laikas tiems, kurie dirba šių laikų laivų statyklose ir kasyklose – „Amazon“ sandėliuose ir skambučių centuose. Tie žmonės, kurie dirba gerai apmokamą, pasitenkinimą teikiantį darbą ir kurie jau dabar dažnai turi nemažai autonomijos savo darbe, iš tiesų, šia prasme, nėra tikslinė auditorija.

Bet vyriausybė, prieš įvesdama trumpesnę darbo savaitę, turėtų pirmiausia išspręsti struktūrinės darbo rinkos nelygybės problemą. Čia puikiu pavyzdžiu galėtų būti Prancūzija, kurioje narystė profsąjungose dar silpnesnė nei Jungtinėje Karalystėje ir kurios vyriausybė įvedė 35 valandų darbo savaitę dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.

Įmonių vadovai palaikė idėją suteikti papildomų metinių atostogų dienų darbuotojams, štai kodėl rugpjūtį viduriniosios klasės Paryžius ištuštėja. Mažesnius atlyginimus gaunančios darbo jėgos sektoriuje pastebėta daug mažiau atleidimų, nes darbdaviams leista peržiūrėti darbo laiką ir suteikta daugiau galių nustatyti pamainų modelius.

Tad nebijokite svajoti apie tingų poilsį įsitaisius šezlonge, bet daugumos vidurinės klasės specialistų realus gyvenimas yra toks, jog jie jau dabar gali leisti sau keturių dienų darbo savaitę ir turi galių dėl jos derėtis. Trumpesnė darbo savaitė tiems, kuriems jos labiausiai reikia, daugiausia siejama su tokia darbo rinka, kur mažą atlyginimą gaunantys darbuotojai turi daugiau teisių ir didesnę derybinę galią. O likusieji, na taip, – jie, kaip mokesčių mokėtojai ir vartotojai, mokėtų daugiau už paslaugas ir prekes, kurias jie gamina mums.