Prie Temzės Pietų Anglijoje esančiame Redinge 16 metų ir 8-erius iš jų Kaveršamo rajone gyvenęs rašytojas kasmet iš arti matydavo garsųjį Redingo festivalį.
„Ten vietiniai gyventojai visiškai susiliedavo su festivaliu, kurio dalyviai eidavo į gretimas parduotuves apsipirkti, nešdavo alų ir prie namų ateidavo šlapintis tie, kurie nebeišlaikydavo iki tualetų.
Išeidavai į sodą, o ten groja „Red Hot Chili Peppers“ ir puikiai girdisi gyvas atlikimas. Gyvenau visai šalia Temzės, o kitoje jos pusėje buvo šio festivalio teritorija, kur visi ir suvažiuodavo“, – pasakojo DELFI pašnekovas.
Anksti pradėjęs dirbti Andrius visuomet norėjo ne ištrūkti su draugais į festivalį ir ten pasilinksminti, o išsinuomoti butą ir gyventi savarankiškai.
„Norų tikrai buvo, bet norėjau ne tik savarankišku pasijausti festivalyje, o gyventi taip, kad manęs visiškai nekontroliuotų tėvai ir būtų tos laisvės. Tik mano sprendimas buvo radikalesnis siekiant viso gyvenimo kaip festivalio. Norėjau maksimumo. Tie išsiveržimai į festivalius yra epizodinis dalykas ir apima tik kelias dienas. Keletui dienų vyksti į „Granatas“, keletui į „Velnio akmenį“ ir dar keletui, pavyzdžiui, į „Karklę“.
Man to niekada nebuvo gana. Išvažiuoji iš festivalio ir tada vėl reikia pas tėvus grįžti. Kažkokių didelių festivalių patirčių neturiu, nes kai man buvo 18 metų prasidėjo tik Roko maršas per Lietuvą (1989 m.). Patys festivaliai atsirado kur kas vėliau.
Tačiau man siautulingos paauglystės ekvivalentu tapo laikas kai mokiausi Vilniaus statybos technikume (dabar Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija). Man baigus aštuonias klases tėvas nusprendė, kad jau gana nieko neveikti ir norėjo, kad eičiau mokytis architektūros.
Tuo metu technikumų studentai visą mėnesį važinėdavo kasti bulvių į Molėtų rajoną ir tai buvo absoliutus ekvivalentas festivalinio gyvenimo, nes ir tėvų nėra, ir priežiūros. Na, tik dieną dirbi, bet yra muzika, gėrimai, vakarėliai vakarais ir naktimis. Toks ir kasimas būdavo po tokių balių (juokiasi).
Tas gyvenimo stilius kai dieną reikia dirbti, o naktimis gali švęsti, aišku, padaro savo ir tampa sunku, todėl vėliau eidavome sargdintis į ambulatoriją, kad nuo tu bulvių tik toliau. Tuomet šventi kaip ir anksčiau, bet kasti bulvių nebereikia. Turėdavome du būdus, kaip nuo to išsisukti: prisipildavome šalto vandens į batus ir tikėdavomės, kad peršalsime bei trindavome termometrą į džinsus. Svarbiausia, kad nerodytų kokių 42 laipsnių, nes tada ir hospitalizuoti galėdavo (juokiasi).
Tai buvo patys tikriausi festivaliai. Tik gyvendavome ne palapinėse, o dažniausiai kolūkio bendrabučiuose ar sodybose. Buvo stogas virš galvos ir kažkokios prausyklos bei tualetai lauke“, – su šypsena pasakojo „Užkalnio“ žurnalo autorius.
Paklaustas, ar nesinorėjo niekada ištrūkti ir tiesiog atsipalaiduoti su draugais, A. Užkalnis atkerta, jog visuomet mylėjo pinigus, todėl rinkdavosi ne jų švaistymą, o darbą. „Buvau ne tiek rimtas, kiek mylėjau pinigus. Man labai reikėjo pinigų. Gyvenau su mama ir iš mamos toli gražu negalėjau tikėtis kažkokios pagalbos.
Tam, kad galėčiau nusipirkti tai, ką noriu, man reikėjo dirbti. Mano mama buvo Prano Eidukevičiaus avalynės fabriko vyriausioji dailininkė modeliuotoja, bet tai buvo 80-ųjų pabaiga ir viena po kitos žlugo įmonės, o pinigų buvo vis mažiau. Valstybinė alga, kurią gaudavo mama, taip pat nupirkdavo vis mažiau. Man pačiam dirbti ir derinti vakarėlius su darbu buvo vienintelis pasirinkimas.
Neturėdamas pinigų ir nepasilinksminsi. Motyvacija tam, kad galėčiau turėti tai, ko noriu, buvo pinigai, bet man jie patys savaime nebuvo įdomūs. Buvo įdomu tai, ką jie gali nupirkti. Tikrai manau, kad turėjau pašėlusią paauglystę, bet ne tokią, kur pabundi po daugiadienių nesuprasdamas, kur esi.
Labiausiai mano jaunystė buvo pašėlusi tuo, kad bent jau man atrodė, jog yra labai daug galimybių dirbti, užsidirbti ir visur dalyvauti. Tai buvo laikai kai galėdavai greitai susirasti darbą“, – pasakojo jis.
Taip pat ir žmonės, kurie šiandien yra žinomi kaip šou pasaulio rykliai, anot A. Užkalnio, jaunystėje vakarėlius išnaudojo kaip galimybę sukurti kažką naujo ar uždirbti.
„Kalbant apie festivalius, tai yra tokia leista laisvė arba laisvė su tam tikra lincencija ir leidimu. Tarsi balandžio pirmoji, kai visiems galima juokauti ir meluoti. Aptverta teritorija, viskas griežtai suskirstyta zonomis, ant riešo uždedama apyrankė.
Tau tarsi daugiau galima, bet realiai nustatyta, kiek ir ko galima. Kaip kažkas yra pasakęs, iš sutarimo ir leidimo niekada nebūna geros poezijos. Visa tikroji poezija yra maištinga ir nepatogi. Taip pat ir iš organizuoto leidimo kažkaip konkrečiai elgtis niekada neateina tikroji laisvė.
Mane juokina žmonės, kurie sėdi, zulinasi biuruose ir laukia to penktadienio ir tada jie eis į Islandijos ir Vilniaus gatves. Tik tada mes darome neva ką norime ir švenčiame. Ne. Jūs nedarote ką panorėję. Jūs esate lygiai taip pat pagal programą veikiantys, kaip ir savo biuruose, tik persikeliate kelioms valandoms į kitą aplinką“, – dėstė publicistas.
