Tačiau V. Putinui priimtini variantai, kaip pratęsti savo viešpatavimą už Konstitucijos nustatytų ribų, panašu, senka. Žinoma, konstitucinės ribos Rusijoje kitokios nei kitur.
Kremlius kontroliuoja Rusijos parlamentą tokiu mastu, jog įmanoma bet kada pakeisti Konstituciją, todėl V. Putinas dar gali tapti prezidentu iki gyvos galvos. Tačiau „kraštutinės priemonės“ – tarsi prakeiksmas V. Putinui, kuris, nepaisant nuolatinio rinkimų rezultatų klastojimo jo naudai, atkakliai vardina demokratinį teisėtumą kaip savo valdymo pamatą.
V. Putinas ne kartą ir viešai atmetė tiesioginio įgaliojimų pratęsimo variantą. Todėl sudėtinga būtų sekti Kazachstano lyderio Nursultano Nazarbajevo keliu.
Šių metų kovą N. Nazarbajevas paliko valstybės vadovo postą, bet ir atsistatydinus jis išsisaugojo reikšmingą vaidmenį šalies politikoje, nes jam yra suteiktas konstitucinis „Tautos lyderio“ titulas, jam užtikrintas imunitetas nuo baudžiamojo persekiojimo ir politikos formavimo priežiūros vaidmuo. N. Nazarbajevo pasirinktas perėmėjas Kasymas Žomartas Tokajevas šių metų birželį triuškinančia pergale laimėjo prezidento rinkimus.
Kita galimybė – atkakliai siekti Rusijos susijungimo su kaimynine Baltarusija, pasinaudojant mažesnės autoritarinės valstybės ekonomine priklausomybe nuo didesnės valstybės. Pasirinkus tokį manevrą, V. Putinui atsivertų galimybė vadovauti jungtinei šaliai.
20-ies metų sąjungos sutartis tarp Rusijos ir Baltarusijos įpareigoja šalis siekti federacijos su bendra valiuta ir viena vėliava, suteikia teisinį pagrindą jungimuisi, o Baltarusijos nuolatinis lėšų poreikis – nors diktatorius Aleksandras Lukašenka ir vadovauja šaliai, vienintelis šalies lėšų šaltinis yra Maskva, – užtikrina Kremliui būtiną galią.
Tačiau A. Lukašenka priešinasi susijungimo idėjai. A. Lukašenka, regis, pademonstravo, kad jam netrūksta ir savo galių, kai balandį buvo aptiktas neleistinai aukštas organinių chloridų kiekis rusiškoje naftoje, tekančioje į Europą per Baltarusijos vamzdynų sistemą, ir naftos eksportą teko sustabdyti. Rusijai teko visomis išgalėmis minimizuoti finansinius nuostolius ir užgniaužti incidentą.
Spaudimas A. Lukašenkai netrukus po to kiek susilpnėjo, ir vargu ar galima pavadinti tai sutapimu.
Liepos viduryje V. Putinas nusivežė A. Lukašenką į senovinį Rusijos Valamo vienuolyną, turėdamas užslėptą tikslą įtikinti jį tuo, dėl ko Rusijos prezidentas yra visiškai tikras: esą rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai iš esmės ta pati tauta.
A. Lukašenka, kuris priešingai nei V. Putinas, paprastai neapsimetinėja, jog yra religingas, uždegė žvakelę priešais ikoną, bet nei per colį nepriartėjo diskusijose federacijos klausimu. Jokios akivaizdžios pažangos nepastebėta ir po susitikimo: A. Lukašenka toliau primygtinai reikalauja iš Rusijos užtikrinti ekonomines lengvatas, neapibrėžtam laikui palikdamas diskusiją dėl susijungimo atviru klausimu.
Dar yra ir trečias scenarijus, pagal kurį V. Putinui būtų įmanoma išsaugoti savo valdžią: susilpninti Rusijos prezidentavimo įgaliojimus, sustiprinti parlamento galias ir užtikrinti V. Putinui įtakingo premjero postą, kuris atitiktų daugumos Europos politinių sistemų praktiką.
„Bloomberg News“ liepą rašė, kad tokia konstitucinė reforma tikėtina. Tačiau esama ženklų, jog net tuo atveju, jei parlamentinė reforma būtų įgyvendinta, ji nepadėtų perleisti prezidento valdžios įgaliojimus premjerui. Praėjus kelioms dienoms po „Bloomberg“ pranešimų, valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas, kuris, prieš užimdamas šį postą, buvo vidaus politikos „caras“ V. Putino administracijoje, paskelbė straipsnį, kuriame detaliai aprašomi pageidautini konstitucijos pakeitimai.
V. Volodinas ragino sustiprinti parlamento galias – bet ne tokiomis priemonėmis, kurios leistų V. Putinui išlaikyti savo valdžią kitame poste. V. Volodinas pasiūlė suteikti įstatymų leidėjams galią skirti ne tik premjerą, bet ir ministrų kabineto ministrus. Ši idėja jau buvo nuskambėjusi šių metų balandį; tokia pertvarka susilpnintų premjero vaidmenį formuojant kabinetą ir inicijuotų konsultacijų procesą tarp stipraus prezidento ir sustiprinto parlamento. Atsižvelgus į V. Volodino, kaip ilgamečio Kremliaus insaiderio, statusą, straipsnis leidžia spėti, jog V. Putino „parlamentinis“ scenarijus galbūt iš tiesų nėra svarstomas.
Ir tam yra kelios rimtos priežastys. Pastaraisiais mėnesiais Kremlius patyrė sunkumų siekdamas savo kandidatų pergalės regioniniuose rinkimuose. Praėjusių metų pabaigoje Maskvos nepageidaujami kandidatai laimėjo trejus gubernatorių rinkimus. Ketvirtuosiuose Kremliui teko pakeisti savo kandidatą ir per nauja surengti rinkimus po to, kai stambaus masto balsų klastojimo incidentas sukėlė protestų bangą.
Priklausymas „Vieningajai Rusijai“, „prokremliškajai“ partijai, dabar siejamas veikiau su stigma, nei su pranašumais. Netgi viešosios apklausos, kurias rengia Kremliui artimi specialistai, rodo, kad partiją remia tik apie 35 proc. respondentų. Rugsėjį vyksiančiuose miesto tarybos rinkimuose Maskvoje „prokremliški“ kandidatai dalyvauja kaip nepriklausomi: prie jų vardo prirašytas „Vieningosios Rusijos“ partijos pavadinimas, manoma, vargu ar jiems padėtų ganėtinai liberaliojoje Rusijos sostinėje, veikiau pakenktų.
Norint paversti parlamentą V. Putino valdžios buveine, prireiktų atgaivinti „Vieningosios Rusijos“ šansus, kas nelabai tikėtina, arba pereiti nuo balsavimo pagal partijos sąrašą prie balsavimo vienmandatėse apygardose, kovojant dėl vietų parlamente. Bet pastaruoju atveju Kremliui tektų užsitikrinti šimtus balsų vis labiau nepatikimose Rusijos provincijose.
Tad lieka ketvirtasis scenarijus – 2008 metais V. Putino išmėginto scenarijaus versija, kai jis leido savo patikimam sąjungininkui, Ddmitrijui Medvedevui, būti išrinktam prezidentu, o pats vienai kadencijai, kaip to reikalaujama pagal Konstituciją, liko premjeru. Bet skirtumas tas, kad 2019 metais V. Putinas, senesnis ir nusilpnintas vangios Rusijos ekonominės situacijos bei augančių problemų, susijusių su slystančia teisėsaugos aparato kontrole, vargu ar turės tiek patikimų savo rato žmonių, – tokių patikimų kaip D. Medvedevas 2008-aisiais.
Nerasdamas patikimo būdo, kaip daugiau mažiau teisėtai pratęsti savo valdžios įgaliojimus po penkerių metų, V. Putinas galiausiai gali nebesipriešinti N. Nazarbajevo variantui. Jeigu ne, Rusija gali pirmą kartą nuo 1996 metų liudyti tikras politines lenktynes aukščiausiame lygmenyje.
Tokia perspektyva jaudina, vien jau dėl to, kad liaudies protestai prieš korupciją ir neteisybę – pavyzdžiui, stiprėjantis judėjimas prieš milžiniškus sąvartynus, kylančius šalia gyvenamųjų rajonų, – gali paskatinti naujų lyderių atsiradimą, – lyderių, kurie sugebėtų primesti naujas veiksmų taisykles senajai Kremliaus gvardijai.
