Kai kuriuose pasakojimuose buvo galima įžvelgti emocines iškrovas, kituose gi pritrūko konkretesnės informacijos tokios kaip „kur, kada“ ir galbūt „kodėl“, iš kurios būtų galima daryti tikslesnes išvadas. Kita vertus, aš vis tiek planavau tą kraštą aplankyti, tad galiausiai mečiau skaitinėjimus, įsigijau nemokamą vizą ir išvykau į Karaliaučių pats sau vienas.
Kai kas pyksta, kad Kaliningradą vadinu Karaliaučiumi. Ko čia maivaisi, sako, jei yra oficialus pavadinimas, reikia jį ir naudoti. Tingiu su tokiais ginčytis, tik sakau, kad kaip noriu taip vadinu. Kita vertus Karaliaučius lietuvių kalboje irgi yra oficialus pavadinimas, tačiau tikroji priežastis yra noras matyti dabartinio miesto sąsają su prieškariniu, nes rusai Kaliningrade šeimininkauja tik nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai iki tol ilgus šimtmečius gražuolis Karaliaučius buvo karališkasis vokiečių miestas. Dabar jis nebe toks gražuolis, bet apie tai dar pakalbėsime.
Nuvykti į Karaliaučių galima keliais būdais, ir visi jie sudėtingi. Autobuso bilietas kainuoja apie 21 eurą į vieną pusę, tačiau važiuojama be proto ilgai – apie 8 valandas. Traukiniai tą daro greičiau, tačiau nedaugelis turbūt žino, kad traukiniu kertant sieną Kybartuose, negalioja elektroninės vizos režimas. Be tikros vizos jūs nebūsite įleisti. Be to, traukinio bilietas į Kaliningradą atsieina virš 40 eurų, kas yra nelabai adekvatu tokiam nedideliam atstumui. Bilietų kainas aš pateikiu, be abejo, kelionėms iš Vilniaus, nes juk sostinė Lietuvos. Nepasakosiu gi apie kainas iš Kryžkalnio.
Galima keliauti nuosavu automobiliu. Tai patogus keliavimo būdas, tačiau turintis ir trūkumų. Tas trūkumas yra savarankiškas valstybės sienos kirtimas. Eilės pasienyje yra ne mitas, o reali rakštis. Su ja galima tvarkytis visaip, tačiau geriausia – važiuoti darbo dienomis kuo nepatogesniu laiku, kada niekas nevažiuoja ir eilės yra trumpos. O kada vykti blogiausia? Be abejo, savaitgaliais, kai visi imasi keliauti. Aš vykau per Kybartus ir stojau į eilę pasienyje bene blogiausiu tą daryti laiku – vėlyvą šeštadienio rytą.
Eilė judėjo siaubingai lėtai, nebuvo ką veikti, todėl žmonės išlipę iš automobilių mušė dinderį. Bendravau su keliais „verslo“ reikalais į Rusiją važiuojančiais vyrukais, kurie kalbėjo juokingai suvalkietiškai ir eilėje stovėjo su didelius kuro bakus turinčiais automobiliais. Supratau, kad jie turėdami daugkartines vizas į Rusiją vyksta dažnai, bet jų maršrutas dažniausiai apsiriboja artimiausia degaline arba miesteliu.
Savo suvalkietišku dialektu nuoširdžiai keikdamiesi, jie dėjo į šuns dienas elektroninių vizų turėtojus aiškindami, kad tokie keliautojai labai sudarkė nusistovėjusią tvarką, užkimšo pasienio postus, per kuriuos tapo sunku pravažiuoti normaliems žmonėms. „Eilės tapo nebežmoniškos“, – skundėsi jie, ir prisiekinėjo paskutinį kartą važiuojantys savaitgaliais.
Nepaisant nepalankaus požiūrio į tokius kaip aš, jie buvo geri žmonės. Nors ir burbėdami, mane kaip sienos kirtimo naujoką ėmė tėviškai globoti: „Nesijaudink – važiuok drąsiai, nes anoj pusėj viskas yra geriau. Ten ir kainos mažesnės, ir girtiems vairuoti galima, ir kyšį lengviau paduosi, ir maistas skanesnis, ir mergos sukalbamesnės (ši tezė pasirodė verčiausia dėmesio), ir žmonės geresni, ir Putinas patinka, ir Amerikai nepataikaujama.“
Laukdamas kiek jaudinausi, todėl šitų vyrukų drąsinimai buvo mieli širdžiai. „Duok muitininkui vieną eurą, – patarė aktyviausias, – Tada tikrai nesikabinės prie tavęs.“ O aš kaip tyčia neturiu smulkių. Sakau, gal dešimt duoti? „Duok, jei durnas,“ – atsakė jie. Matyt, pasirodžiau nusiminęs, tad gerasis suvalkietis pasiknaisiojo kišenėse: „Te eurą, – sako, – Paduosi.“ Kas sakė, kad suvalkiečiai šykštūs? Kada paduoti, klausiau, kad nepaduočiau kam kitam ar blogu metu. „Stovėk, už manęs, eisim kartu, aš parodysiu kada paduoti“, – paaiškino tautietis.
Kaip tyčia, netrukus rusų pasienietis, turinčius normalias vizas nukreipė į kitą eilę taip brutaliai atskirdamas mane nuo naujųjų draugų ir palikdamas vieną su euru. Beje, rusų automobiliai turi savo atskirą eilę ir pasienį pravažiuoja greičiau. Kai jau pasieniečiai pamato, kad rusų automobilių nebėra, tada į jų eilę leidžiami ir kitų šalių numeriai.
Pats sienos kirtimas nebuvo sudėtingas. Pasieniečiai ilgai neužlaikė. Manęs paprašė pateikti tik pasą ir automobilio registracijos liudijimą. Nei elektroninės vizos, nei draudimo poliso nereikalavo, tad akivaizdu, kad fizinis šių dokumentų neturėjimas nėra tikroji priežastis neįleisti į šalį. Žinoma, jokiais būdais nerekomenduoju jų palikti namie. Dėl šventos ramybės turėkite viską – tai sumažins užtrukimo pasienyje tikimybę.
Po to seka muitinės deklaracijos pildymas, o tai jau užtrunka. Vėl gi, čia taip pat nepatyriau jokio priekabiavimo. Netgi atvirkščiai – pareigūnės ne tik konsultavo kaip pildyti be klaidų, bet žioplesniems vairuotojams netgi ieškojo rašiklio. Labai rekomenduoju turėti savo rašiklį idant išvengti papildomo streso ir laiko gaišimo, nes kiti pareigūnai gali ir nebūti tokie malonūs.
Girdėjau baisių istorijų apie ilgus užlaikymus ir pareigūnų priekabiavimą pasienyje. Kaip elgtis, kad to išvengti? Nesiginčyti, nepriekaištauti, neprovokuoti ir ypač neaiškinti rusams, kad jie turėtų kalbėti angliškai, nes jūs nemokate rusiškai. Rusus tai suerzins ir rizika būti nukreiptiems į šoną truputį pastovėti, kol nurimsite išaugs maksimaliai. Kita vertus, net ir nemokantiems rusiškai nėra ten ko per daug nesuprasti – pildai automobilio duomenis, kurie yra daugiausia skaičių kalba. Net ir jei kalbėsite labai laužytai rusiškai, jums greičiausiai padės susitvarkyti.
Ypač patariu šypsotis, būti nuolankesniems ir nerodyti nepasitenkinimo ar puikybės. Ne vienoje kelionėje esu pastebėjęs, kad rusų tarnautojams, net ir valytojoms patinka kai nuolankiai pripažįstama jų svarba. Tada jie tampa išskirtinai malonūs ir paslaugūs. Buvo situacija grįžtant atgal, kai iš nežinojimo nuėjau prie neteisingo langelio ir viena pasienietė ėmė „rautis“. Tada užteko kaltai nusišypsoti, maloniai paprašyti, kad nepyktų, nes pirmą kartą kertu sieną. Pasienietė atsileido ir ženkliai maloniau paaiškino žiopliui kur eiti.
Mitas, kad turto įvežimo deklaracijas reikia pildyti tik rusiškai. Pats mačiau kaip lietuvaičiai pildė jas angliškai ir niekas prie jų nekibo. Ir nesivežkite, žinoma, ko negalima. Ir dokumentus turėkite tvarkingus, kurių daug nereikia – žalia korta, kurios net neprašė ir automobilio registracijos liudijimas. Neseniai skaičiau, kaip viena ponia piktinosi, kad jų neįleido į Rusiją važiuojančių įmonės automobiliu. Žmogau, jei tu negali įrodyti, kad tas automobilis yra tavo įmonės, ko tu stebiesi, kad tavęs neįleidžia? Iš kur jiems žinoti, kad tu jo nepavogei? Vizitinė kortelė, kad esi įmonės direktorius ar darbuotojas nėra įrodymas.
Šie patarimai, žinoma, yra primityvūs ir visiems žinomi, tačiau jų laikantis sienos praėjimas būna sklandesnis.
O ir šiaip, man susidarė įspūdis, kad niekas čia nenori jūsų užlaikyti vien dėl smagumo. Arba nedirbti dėl to, kad pailsėti. Mano akimis, rusai dirbo gana greitai, tiesiog automobilių eilė tikrai buvo ilga. Mano dokumentus tikrinęs pareigūnas vis žvilgtelėdavo eilės link, padūsaudavo, kad čia „moria naroda“ (žmonių jūra, – liet.) ir toliau dirbo. Juk jiems ir patiems yra interesas tas eiles kuo greičiau praleisti.
Taigi, sienos kirtimas šeštadienio rytą ties Kybartais užtruko tris valandas. Daug čia ar mažai, kiekvienas nuspręs pagal save. Bendrai kelionė iš Vilniaus į Karaliaučių su stovėjimu pasienyje truko aštuonias valandas. Man tai jau daug, žinant, kad atstumas yra apie 250 kilometrų. O juk dar laukė ir kelionė atgal rytojaus dieną. Vykstant tik savaitgaliui tiek laiko sugaišti kelyje yra per daug. Nežinau, kaip yra kituose pasienio postuose, bet realiai manau, kad lobių ten nesurasite. Ilgą eilę vis tiek teks atstovėti, o keliaujant per Nidą dar ir krūvą pinigų ekologiniams mokesčiams palikti – apie tai Orijus Gasanovas pasakojo.
Dar viena alternatyva yra atkeliauti iki pasienio, sieną pereiti pėsčiomis ir toliau kelionę tęsti viešuoju transportu. Šis būdas yra bene greičiausias, nes sieną pėsčiomis kirsite per penkias minutes. Tačiau keliaujant toliau neturėsite automobilio ir keliavimo mobilumas bus ženkliai mažesnis.
O kaip dėl vieno euro? Nedaviau aš jo niekam, nemačiau nei reikalo, nei progos, tad nusprendžiau jį įmesti į kokios nors bažnyčios aukų dėžutę. Ir metant pagalvoti apie paslaugųjį pasienio eilės bičiulį suvalkietį. Vis neprisiruošiu to padaryti, bet tikrai padarysiu kurią dieną. Linkėjimai jam, jei jis, sunkiai tikėtina, bet skaito šitą tekstą, prisimenu tave, žmogau.
Kitoje pasakojime dalyje keliausime toliau ir pamatysime kaip šis, vis dar mažai lankomas, kraštas gyvena šiandien.
