Šio pasakojimo tikslas – techniškai paaiškinti, kad šis iš pažiūros paprastas žūklės būdas method feeder'iu turi būti tinkamai įvaldytas. Pati žūklės istorija bus tarsi rūbas, kuriuo apvilkta žūklės method feeder'iu esmė.
Taigi, su Evaldu susitinkame 9 valandą ryto, prie ežeriuko esančioje stovėjimo aikštelėje. Pasisveikiname ir nuskubame įsigyti žūklės leidimų. Taip pat paklausiu komplekso savininko, kur, jo nuomone, turėtume meškerioti. Jis pasiūlo 9–11 sektorius, nes praeitose žūklės varžybose būtent čia buvo sugauta daugiausiai. Jei jis teisus, pusė darbo jau padaryta – nereiks ieškoti arba bandyti prisikviesti žuvų į žūklės vietą.
Po kelių minučių mudu su daiktais jau keberiojamės link pakrantės. Greitai pasiruošiame. Įsikuriame maždaug 10 metrų vienas nuo kito – bus patogu diskutuoti, kas, kaip ir ant ko per daug nekeliant balso.
Nusprendžiame, kad abu naudosime tokius pačius jaukus. Vienas iš jaukų bus Sonubaits F1 Sweet Fishmeal Green, o kitas 2 mm pelečių pavidalo. Abu mišinius greit paruošiu ir pasidaliname. Tiksliau sakant, Evaldas atsisako pelečių jauko, nes jis tiki Sonubaits jauku.
Masalų turime įvairiausių, pradedant tikromis musės lervomis, o baigiant mažais baltyminiais kukuliais ir netikromis musės lervomis. Bandysime visus ir nuspręsime, kuris geriau veikia. Masalais taip pat dalinsimės priklausomai nuo situacijos.
Sistemėlės pas mus abu gana paprastos, 10 cm ilgio 0,16 mm pavadėliai su 18 nr. kabliukais. Taip pat abu naudojame apie 40 cm feeder gum'o kaselę, ant kurios laisvai slankioja šeryklėlė. Taip elgiamės todėl, kad čia gyvenantys karpiukai yra tikri sportininkai – „taškosi“ į visas puses vos tik pakirsti, todėl dažnai tiesiog išsiplėšia kabliuką. Feeder gum'as ištrauktų : pakirstų santykį gerokai padidina.
Šis ežeriukas gana gilus 4–6 m, todėl patariu Evaldui nenaudoti standartinių plokščių method tipo šėryklų. Toks patarimas ne iš piršto laužtas – dėl didelio gylio jaukinti ir meškerioti plokščia šėrykla keblu, nes jaukas tiesiog neturi kur „įsikibti“ į šėryklą, kai užmetant ji atsitrenkia į vandens paviršių ir po to skęsta. Evaldas atšauna, kad turi pasiėmęs tik standartines plokščias Drennan method šėryklas ir kad nelabai tiki, kad jos neveiktų.
Pasiūlau jam tai, ką pats ruošiuosi naudoti, tai yra Preston Innovations Micro Pellet arba Guru Hybrid šėryklas. Šios šėryklos nėra plokščios ir jauką jose įmanoma labai stipriai suspausti. Vėlgi, jis atsako, kad nemato iš to prasmės ir kad naudos tai, ką turi. Gal ir gerai, pamanau, pasitaikė puiki proga įsitikinti, kad mano mąstymas apie žūklės principą method feeder'iu yra teisingas.
Žūklės method feeder'iu principas
Prieš pereinant prie žūklės eigos trumpai aptarsiu patį žūklės method feeder'iu principą. Taigi, meškeriojant šiuo būdu naudojami itin trumpi pavadėliai, paprastai 8–10 cm. Esant trumpiems pavadėliams, masalas su kabliuku visada būna labai arti šėryklos ir jauko krūvos arba, dar geriau, jauko viduryje.
Iš tikro, tokia sistemėlė labai primena spąstus, kur žuvis tarsi turi kišti nosį į jauko krūvą, kaip pelė kiša snukį į pelėkautus. Taigi, esmė čia labai paprasta – nesugausite pelės, jei nepadėsite į spąstus sūrio. Lygiai tas pats galioja ir žūklei method feeder'iu - šėrykla turi nusileisti su jauku ant dugno ir tik tuomet jaukas turi suirti. Jei jaukas nukris nuo šėryklos jos skendimo metu arba, dar blogiau, kai ji atsitrenkia į vandens paviršių, gaudymas vyks neefektyviai. Grįžtant prie graužikų, jei paspęsite tuščius spąstus, o sūrį padėsite netoli spąstų, jūs viliosite peles tolyn nuo spąstų, taigi geriausiu atveju atsitiktinai sugausite tik žioplas peles.
Rekomenduočiau visada prieš žūklę method feeder'iu patikrinti, kaip ji veikia po vandeniu su jauku. Tai daroma labai paprastai. Pirmiausia, reikia maždaug išsimatuoti gylį žūklės taške. Sakydamas „išsimatuoti gylį“, nekalbu apie gylį metrais, tačiau labiau apie laiką, kuris reikalingas šėryklai nuskęsti nuo vandens paviršiaus iki dugno. Taigi, vos tik šėryklai atsitrenkus į vandens paviršių imama skaičiuoti (žmogiškomis sekundėmis) ir tuo pat metu stebima dugninės viršūnėlė. Kai viršūnėlė atsileis, reiškia šėrykla pasiekė dugną, nustojama skaičiuoti.
Po kelių tokių bandymų galima susiskaičiuoti vidurkį ir tuomet atsiminti tą skaičių. Tas skaičius reiškia, kad bent tiek laiko nuo duotoje situacijoje jaukas turi išlikti šėrykloje. Žinoma, yra ir kitas faktorius – šėryklos su jauku smūgis į vandens paviršių. Šio faktoriaus paprastai išmatuoti neįmanoma, tam turbūt reiktų rimtų mokslinių tyrimų ir bandymų. Todėl pats dažniausiai tiesiog priimu, kad šėryklos smūgio į vandens paviršių įtaka yra tokia pati, kaip ir skendimo laikas. Taigi, tiesiog pridedu dar tiek pat laiko prie skendimo laiko ir laikau, kad šėrykloje jaukas neturi pradėti irgi bent tiek.
Kalbant konkrečiau, šioje žūklėje šėrykla skendo apie 16 žmogiškų sekundžių. Tada pridėjau dar 16 ir turiu 32 sekundes. Testo atlikimui pasemiu dubenėlį vandens. Method šėryklą pripildau pelečių jauku ir įmetu ją į dubenėlį vandens. Imu skaičiuoti. Kai suskaičiuoju iki maždaug 45, nuo šėryklos ima pradeda atsiskirti pirmosios dalelės ir jaukas ima lėtai irti. Ties maždaug 70 pasirodo ir masalas su kabliuku. Taigi, pirmu bandymu testas pavyko, jaukas tinkamo lipnumo ir žinau, kiek reikia jį spausti. Jei jis būtų pradėjęs irti greičiau nei per 32 sekundes, turėčiau jį papildomai drėkinti arba daugiau suspausti. Iš kitos pusės, taip pat negalima perlenkti, kai masalas su kabliuku žuviai nepasiekiamas ilgą laiko tarpą. Taip tiesiog švaistomas laikas.
Žūklės eiga arba „vieni vartai“
Tarsi su žodžiu „startas“ abu su Evaldu užpildome šeryklėles ir užmetame apytiksliai 25 m. atstumu. Abiejų šėryklose Sonubaits jaukas. Evaldas ant kabliuko naudoja baltą 6mm boiliuką, o aš nusprendžiu pradėti musės lervomis - visgi ruduo. Sėdime abu laukdami pirmojo „vyriško“ viršūnėlės linktelėjimo, kai karpis arba karšis pasikirtęs nuo šėryklos svorio spurtuoja nuo dugno.
Praėjus 3–4 minutėms mano dugninės viršūnėlė sulinksta ir iškart atleidžiama. Paėmęs meškerę į rankas jaučiu žuvį aname gale. Panašu, kad pirmasis ežeriuko karšis neatsispyrė pagundai pasmaguriauti musės lervomis. Netrukus pasemiu graibštu apie 700 gr sveriantį karšioką. Vos tik atkabinu žuvį, Evaldas taip pat sušunka – „yra“! Iš to, kaip Evaldo žuvis priešinasi, panašu, kad boiliuku susidomėjo karpiukas. Kol bičiulis galynėjasi su karpiuku, vėl užpildau šėryklą jauku ir užmetu. Netrukus Evaldas pasemia apie tik 1,5 kg sveriantį karpioką, kuris savo dydžiu nuvilia pagal tai, kaip priešinosi. Evaldas tikėjosi bent dvigubai didesnio! Bet kokiu atveju 1:1.
Vėl praėjus maždaug 4 minutėms, kibimas man. Vėl panašu, kad kovoju su karšiuku. Evaldas taip pat jau užmetęs ir tikisi kibimo, kad išlyginti rezultatą. Karšiukas, panašaus dydžio, kaip ir pirmasis išveda mane į priekį 2:1.
Permetu. Kol kas nei aš nei Evaldas nekeičiame nei masalų, nei jaukų. Po kelių akimirkų Evaldas pakerta dar vieną žuvį. Šį kartą panašu į karšį, kuris greit nuvarginamas ir rezultatas vėl lygus 2:2.
Tuoj pat agresyvus kibimas ir man. Vos spėjau sugauti meškerę. Šį kartą galynėjuosi su karpiuku. Po ilgoko „įtikinėjimo“ pasemiu dailiai žvynuotą, apie 2 kg sveriantį veidrodinį karpiuką. Vėl aš priekyje 3:2.
Mikliai permetu. Evaldas nesulaukia kibimo, taigi, turiu progą išsivežti į priekį. Praeina vėl maždaug 5 minutės ir mano dugninės viršūnėlė aiškiai signalizuoja pasikursią žuvį. Netrukus paimu meškerę į rankas ir pagal žuvies kovos stilių panašų į dar vieną karšį. Be didelių ceremonijų nedidelis karšiukas spurda mano siete ir rezultatas tampa 4:2 mano naudai.
Imame kalbėtis su Evaldu apie tai, kas vyksta. Pasiūlau jam naudoti musės lervas, ant kurių pats gaudau ir dar kartą pabandau jam įsiūlyti pasikeisti šėryklą į uždaresnę. Bičiulis keičia masalą į musės lervas, tačiau į šėryklos tipo svarbą numoja ranka.
Meškeriojame toliau. Man kibimai reguliarūs ir visi 3–5 minučių intervale po užmetimo. Evaldui sekasi blogiau. Iš tikro, kol jis sulaukia kibimo, aš sulaukiu 3–4. Neminėsiu bendro rezultato, bet kaip liaudyje sakoma „vieni vartai“.
Galiausiai, nebeištveriu. Paprašau jį atlikti „dubenėlio“ testą su plokščia šėrykla, kurią jis naudoja. Jaukas nuo šėryklos ima byrėti praėjus maždaug 10 sekundžių. Tuomet paklausiu kiek, jo nuomone, laiko maždaug šėrykla skęsta. Jis pagalvoja keletą sekundžių ir tada jo akys išduoda, kad jis pagaliau suprato kodėl aš kabinėjuosi prie jo šėryklų. Bičiulio plokščia šėrykla keliauja į stalčių ir ji pakeičiama skolinta Guru Hybrid šėrykla, kuri yra gerokai uždaresnė.
Evaldas užmeta sistemėlę su naująja šėrykla. Praeina greitos 5 minutės ir jo dugninės ima linkčioti. Pakirtus, nuo Evaldo veido dingsta gūdumas ir jis mėgaujasi kova su žuvimi. Netrukus jis pasemia gražu karšioką ir jo šypseną daug ką pasako.
Netrukus bičiulis vėl užmeta. Scenarijus panašus. Praeina maždaug 4 minutės ir jo dugninės viršūnėlė ima agresyviai linkčioti. Pakirtęs Evaldas įtaria karpiuką aname gale. Po ilgokos kovos Evaldas su dar didesne šypsena pasemia karpiuką ir netrukus pozuoja su laimikiu.
Rudenį dienos trumpos, ir vos tik pradėjus mėgautis žūkle, ima vakarėti. Nusprendžiame baigti žūklę. Šioje žūklėje meškeriojome tarsi komanda, todėl abu daug išmokome. Kol pakuojame daiktus, aptariame šiandienos žūklę ir padarome išvadas.
Išvados
Pirmiausia, abu vienareikšmiškai sutariame, kad mano siūlomos šėryklos šioje situacijoje yra efektyvesnės būtent dėl žūklavietės gylio. Evaldas žūklės pradžioje neatsilikinėjo pagal kibimų skaičių, nes greičiausiai jo žūklavietėje prie dugno buvo kelios žuvys, kurias jis greitai suviliojo. Tačiau, reguliariai permetinėdamas, kai jo jaukas pasilikdavo vandens paviršiuje, ji žuvis tiesiog nuviliojo nuo dugno ir toliau sekė tik pavieniai atsitiktiniai kibimai.
Antra, musės lervos yra puikus masalas meškeriojant method feeder'iu. Ne visada reikia įmantrių, nežinia kuo kvepiančių boiliukų, kukurūzų ir pan.
Trečia, feeder gum'o nauda taip pat didžiulė – atsikabino tik kelios žuvys. Taip pat žuvis, atrodo, pasiduoda daug greičiau, kai sistemėlėje yra daugiau tamprumo.
