Konstitucijoje yra numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o valdžių padalijimas yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės konstitucinių principų, kuris daro įtaką valstybės valdžios organizacijai, jos funkcionavimui ir garantuoja žmogaus teises bei laisves.
Kad ir kaip to nenorėtų suprasti Druskininkų valdžia, pagal valdžių padalijimo principą skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas, todėl sveiku protu nesuvokiami antikonstituciniai Druskininkų savivaldybės tarybos kreipimaisi į Vyriausybę su prašymu ieškoti būdų, kaip būtų galima nevykdyti Lietuvos Aukščiausio Teismo neskundžiamų ir įsiteisėjusių sprendimų, tik dar labiau išryškina Druskininkų valdžios susireikšminimą bei nekompetenciją, o galbūt net ir Druskininkų „aukščiausiojo“ asmeninius interesus.
Ne paslaptis, kad Vijūnėlės dvaro byloje Druskininkų merui ir jo buvusiam patarėjui, dabartiniam savivaldybės tarybos nariui, yra pareikšti įtarimai prekyba poveikiu bei papirkimu, todėl kyla paprastas klausimas – kodėl gi Druskininkų meras asmeniškai šitaip neriasi iš kailio dėl svetimo namo statybų? Suprask, geras žmogus... O gal Vijunėlės dvaras yra jo?
Prisiminkime dar 2016 metais žiniasklaidoje paviešintus skandale figūravusių politikų ir tuometinės Vyriausybės narių pokalbius, iš kurių paaiškėjo, kad kurortinių zonų panaikinimo, bandant įteisinti nelegalias statybas, siekė pats Druskininkų meras. Dėl to jis ne kartą skambino tuometiniam aplinkos ministrui Kęstučiui Trečiokui, premjerui Algirdui Butkevičiui, Vyriausybės kancleriui ir kitiems pareigūnams.
Tuo tarpu laisvalaikiu, kaip ne Druskininkų meras, jis viešai yra pripažinęs mokėjęs pinigus Vijūnėlės dvarą stačiusiems darbininkams bei padėjęs „paorganizuoti“ statybas.
Kaip yra konstatavęs teismas, esminę reikšmę ginčui turėjęs pono L. Urmanavičiaus patvirtintas detalusis planas neturėjo nieko bendro su viešuoju interesu, o priešingai – tenkino tik tuometinio pastato savininko interesą. Teismas aiškiai pasisakė, kad detaliojo plano patvirtinimu buvo neteisėtai pakeistas ginčo žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis, iš rekreacinės teritorijos, į gyvenamąją teritoriją.
Vėliau sekė keturi, Druskininkų mero pavaldume esančio savivaldybės administracijos direktoriaus, pasirašyti neteisėti statybos leidimai: 2012 m. gegužės 15 d. Nr. LNS-12-120515-00029, 2013 m. gruodžio 17 d. Nr. LNS-12-131217-00156 (dvi versijos), 2014 m. birželio 4 d. Nr. LNS-12-140604-00051, kurie buvo išduoti ne tik nesilaikant LR statybos įstatymo, bet ir siekiant įteisinti statybos (projekto) pažeidimus.
2017 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiam Teismui priėmus pirmą galutinę ir neskundžiamą nutartį, kad pastatas pastatytas neteisėtai bei turi būti nugriaunamas, lyg ir viskas aišku, bet istorija dar nesibaigė. Formalus pastato („dvaro“) savininkas skundėsi negaunantis R. Malinausko vadovaujamos Druskininkų savivaldybės leidimo sunkiasvore technika atlikti darbus parko teritorijoje.
Tokiu būdu Druskininkų savivaldybė ėmė kliudyti LAT Nutarties įgyvendinimui, ko pasėkoje sekė ir antra 2019 m. liepos 12 d. galutinė ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartis, kurioje buvo pasakyta, kad nėra jokios galimybės pastato rekonstruoti ar kaip nors kitaip jį išsaugoti – vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti.
Taigi, kalbant paprasčiau, pirmą kartą LAT nusprendė, kad pats pastatas pastatytas neteisėtai, o vėlesne nutartimi nurodė, kad šioje situacijoje nėra jokių kitų būdų pastato išsaugoti, jo negriaunant.
Lyg to būtų negana, Druskininkų valdžia su nuo pareigų vis dar nenušalintais ponais, kuriems yra pareikšti įtarimai mokėjus kyšius Vijūnėlės dvaro byloje ir toliau nerimsta – pasitelkdami savivaldybės administracinius bei propagandinius resursus, klaidindami ir skatindami susipriešinimą visuomenėje toliau renka baimingųjų druskininkiečių parašus naiviai tikėdamiesi, kad Vyriausybė užkibs ant antikonstitucinio „caro kabliuko“.
Sakykit ką norit, bet man nesinori tikėti, kad eilinis apsaugos darbuotojas ar koks kitas pilietis (ne oligarchas) dėl kažkieno privataus intereso galėtų šitaip ant blakstienų šokdinti visą Valstybę. Kam priklauso Vijūnėlės dvaras – išvadas darykite patys.