Visų pirma, jau aišku, jog ministrų kabinete neliks Roko Masiulio – žmogaus, kuris padarė labai daug, kad susisiekimo sektorius būtų išskaidrintas, o jo vadovaujama ministerija dirbtų efektyviai ir atsikratytų „bebriškų“ tradicijų. Be to, buvo nuveiktas didžiulis darbas, naujam gyvenimui prikeliant „Lietuvos geležinkelius“, pasiekiant jog ši įmonė imtų dirbti pelningai.
Taip pat bandymas atsikratyti krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu. Visą karjerą dirbant Lietuvai diplomatinėje tarnyboje praleidusio vieno geriausiai vertinamų Vyriausybės ministrų vadovaujamą ministeriją, pagal koalicinę sutartį, buvo nutarta atiduoti teisiamai „Tvarkos ir teisingumo“ partijai. Šioje situacijoje naujajai valdančiajai koalicijai siekiant viso labo patenkinti siaurus partinius interesus buvo aiškiai pademonstruota valstybinio mąstymo stoka.
Nemažai klausimų kelia ir naujųjų ministrų (Jaroslavo Narkevičiaus, Vladislavo Kondratovičiaus ir Andriaus Palionio) kandidatūros – norėtųsi kiek daugiau sužinoti apie jų turimas kompetencijas, tiek apie planuojamus darbus.
Visgi, visame Vyriausybės performavimo procese, neskaitant vaiko pinigų, itin pasigedau diskusijos apie socialinių problemų sprendimo būdus, o kartu ir apie ministro Lino Kukuraičio ateitį. Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija garsiai giriasi darbais ir gerėjančia padėtimi, praėjusią savaitę pasirodęs Statistikos departamento tyrimas atskleidė, jog beveik 23 procentai šalies gyventojų gyvena skurde, o šis reiškinys labiausiai paplitęs tarp vienišų vaikus auginančių tėvų ir senatvės pensininkų.
Manau, jog ministras Kukuraitis šioje situacijoje turėtų ne manipuliuoti skaičiais, sakydamas, jog viskas sparčiai gerėja, o pažvelgti realybei į akis ir prisiimti bent dalį atsakomybės už susidariusią padėtį.
Ministerijos iniciatyvos itin trūksta iš esmės sprendžiant neįgaliųjų problemas. Be to, kad verkiant trūksta paslaugų neįgaliesiems ir jų artimiesiems, nebuvo tinkamo indėlio svarstant socialinių įmonių įstatymą – eilinį kartą pasukta lengvesniu, bet problemos nesprendžiančiu kompromiso keliu. O galimybė neįgaliesiems palankiomis sąlygomis lengviau įsitvirtinti atviroje darbo rinkoje ir toliau lieka nerealizuota. Tai jau eiliniu tapęs atvejis, kuomet dėl ministerijos ryžto trūkumo nėra išsprendžiamos dideliais skauduliais virtusios problemos.
Tiesa, ministro gynybai, reikia pripažinti, kad su dabartine biudžeto dalimi, skiriama socialinėms reikmėms, būtų sunku tikėtis esminių pokyčių. Tad norint tikėtis geresnių rezultatų iš šio ministro, reikia užtikrinti kad jis bent turėtų finansinius instrumentus jų pasiekti. Juo labiau, kad pats ministras komentavo, jog daugiau pinigų jo kuruojamai sričiai atsisako skirti finansų ministras. Ir čia, matyt, esmine tampa jau TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio iškelta problema – minimalus dėmesys finansų ministro Viliaus Šapokos darbo vertinimui.
Reikia pripažinti, kad p. Šapoka TS-LKD frakcijoje elgėsi ir į jautrius socialinius klausimus atsakinėjo net ciniškai. Tai matant, tapo gana aišku, kad šios Vyriausybės prioritetas – kova su skurdu ir socialinės atskirties mažinimas – gali būt nepasiektas būtent dėl šio vieno ministro liberalaus užsispyrimo (p. Šapoka pats save ne kartą vadino ekonominiu liberalu).
Finansų ministras iš esmės yra premjero dešinioji ranka. Premjero, kurio Vyriausybė skelbiasi kovojanti su socialine atskirtimi!
Tokioje situacijoje kyla klausimas, iš kur finansų ministras žada gauti likusias lėšas, reikalingas socialinės apsaugos sistemai pagerinti? Kol kas atrodo, jog net nėra numatyta, iš kur šie pinigai bus paimti ir ar apskritai bus skirti. Kaip tuomet galime kalbėti apie platesnį socialinių paslaugų spektrą ir geresnę jų kokybę, jei atrodo, kad finansų bei socialinės apsaugos ir darbo ministrai gyvena skirtingose visatose?
Šioje situacijoje viltingai žiūriu į Prezidentą Gitaną Nausėdą – juk visa jo rinkimų kampanija buvo pastatyta ant gerovės valstybės vizijos. Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas savo kreipimesi į Prezidentą itin teisingai pastebėjo,jog „Viliaus Šapokos vykdoma finansų politika nesutampa su gerovės valstybe, kurioje rūpinamasi pažeidžiamiausiais visuomenės nariais ir jų apsauga, bei tvariu socialinės apsaugos finansavimu“.
Galbūt toks visuomenės susirūpinimas paskatins Gitaną Nausėdą aktyviau dalyvauti būtent įsisenėjusių socialinių problemų išjudinime, užtikrinant kad naujai skiriamas finansų ministras skirs tinkamą biudžeto dalį būtent joms. Deja, šiandien atrodo, jog finansų ministro išsilaikymas poste beveik garantuotai reikštų tolesnį prioriteto teikimą mažos valstybės modeliui, o tuo pačiu – ir neįvyksiančius, tačiau taip reikalingus pokyčius socialinės apsaugos sistemoje.
Apibendrinant, norėčiau pabrėžti, kad šiandien Lietuvai reikia esminių pokyčių socialinės politikos sferoje, tad norėčiau palinkėti naujai-senai Vyriausybei, jog opiausios mūsų visuomenės problemos neliktų tik įvardintos ir pripažintos, bet imtos spręsti nedelsiant.
Kitu atveju toliau matysime veiklos imitavimą ir sėkmingai vykstantį tik vieną politinį veiksmą – startuojančią 2020 Seimo rinkimų kampaniją.