Man 22-eji metai, bet aš jaučiuosi kur kas brandesnė, visada buvau aukščiau už visus mane supančius žmones. Tarsi skraidžiau savo kosmose ir niekas manes negalėdavo perprasti. Turėjau savo tiesą, nuomonę apie viską ir niekas jos negalėdavo pakeisti. Aš vadovaujuosi tuo, kad žmogui nėra nieko neįmanomo. Aš tuo gyvenu...
Ir galvoju, kad gyvenime, norint kažką turėti, pasiekti, turi ir kažką paaukoti... Šiuo atveju aš paaukojau savo laimę ir asmeninį gyvenimą.
Todėl ši tema man pati skaudžiausia...
Kodėl aš viena? Aš esu vieniša, bet ne viena... Nežinau, man su vyrais labai sunku, man labai retai kas patinka. O jeigu ir patinka, tai tokie kitokie kažkokie... kaip ir dabar...
Esu nuoširdi ir atvira asmenybė. Pasižymiu stipriu teisingumo jausmu, pagarba. Tiesa, kartais truputį per daug greitai „užsidegu“.
Būdingi ne tik stiprūs jausmai, religingumas (nors to viešai visiems ir neparodau), bet ir praktiškas protas ir gebėjimas prieš užsiimant kokia nors veikla, įvertinti būsimą jos naudą. Gebėjimas, prieš užsiimant kokia nors veikla, įvertinti būsimą jos naudą. Bet šiuo metu mano gyvenimas toks seklus, neįdomus, bet planuotas, tarsi gyvenu pagal normas, taisykles... Man turi būti viskas taip, kaip turi būti. Nemėgstu jokių nukrypimų.
O gyvenime nieko ypatingo ir neveikiu, tik dirbu, mokausi...
Draugai man sako, kad gyvenu kaip pensininkė... Man būna taip, kad nieko nenoriu matyti, bendrauti, tarsi užsidarau viena pati savyje ir galvoju, kur dingo visi draugai, kai man jų reikia. O keista yra tai, kad aš nieko nenoriu, man niekas neįdomu. Kaip ir dabar praleidau visą vasarą niekais, nieko neveikiau, buvau viena, niekur nevaikščiojau ir vis verkiau koks blogas tas gyvenimas...
Tik nuo Jūros šventės, kažkaip... Mane iš namų išsitempė ir pradėjome linksmintis, tikrąja šio žodžio prasme kiekvieną dieną kažką veikdavome, mano draugė turi milijonas draugų, įvairių, kokių tik nori... Ir man tai pradėjo patikti, nuo tada supratau, kiek aš daug praradau. Atjaunėdavau su ja kaskart keleriais metais, nes viduje jau buvai mirštanti asmenybė..
Gailiuosi paskutiniu dvejų metų, kad uždariau savo gyvenimą viskam, maniau, taip turi būti, tarsi save sužalojau. Būdavo tokių akimirkų, kad dieną ir naktį verkdavau iš sielvarto, man visur skaudėdavo – galvojau, kad kurią dieną taip gausiu galą... Gal kada papasakosiu, bet tik vėliau...
Tačiau viskam ateina pabaiga.
Vaizdui „aš“: kažkaip žmonės susidaro klaidingą nuomonę apie mane. Blondine – „kvaila“. Esu tiesmukiška, kaip minėjau, turiu tvirtą nuomonę, požiūrį į gyvenimą, turiu norų... Tik kartais pastebiu, kad jie senka. Aš visada sakau viską moku, viską galiu. Taip ir žengiu per gyvenimą dideliais žingsniais. Peržengdama akimirkas, metus, savo laiką. Mano gyvenimas susideda iš dalių, kurių kartais nėra, vietomis tarsi ištrinta... Aš jas praleidau...
Šiaip aš daug kam nepatinku, visomis prasmėmis, nes kai žmogui nepatinku, aš tą jaučiu ir net nesistengiu su juo bendrauti, rodau savo nepasitenkinimą ir pan. Kai nesutampa mano nuomonė, aš taip pat nebendrauju... Kai man pasako žodį, ir jis man netinka, aš taip pat nurašau savo akyse ta žmogų. Kokia aš bloga teisėja...
Bet reikėjo tikrai daug laiko, kad atrasčiau save, buvau besiblaškanti būtybė, o kai esi vienas ir tau niekas nepadeda, išvis nesiseka... Nepažinsi bloga, nežinosi, kas yra gera. Aš tai žinau, praėjau gerą pažinimo mokyklą. Manau, išbandžiau visas profesijas, kol radau save, kol pagaliau radau savo kelią, bet vis tiek nelabai esu savo vėžiose... Bet dabar savimi tikiu, žinau savo galimybes – jos beribės...