Važiuoja traukiniu Stalinas, ir baigiasi bėgiai. „Sušaudyti 10 000, kad bijotų, ir surasti 10 000 liaudies priešų, kad dirbtų prie geležinkelio“, – įsako diktatorius.
Važiuoja traukiniu Chruščiovas, ir baigiasi bėgiai. „Ardykite iš paskos ir tieskite juos priekyje“, – pamoko novatorius.
Važiuoja traukiniu Brežnevas, ir baigiasi bėgiai. „Siūbuokite vagoną ir atrodys, kad važiuojame“, – sugalvoja išeitį stagnatorius.
Imitacinė politika
Savo draudimų politika žaliavalstiečiai yra pademonstravę, kad staliniškas variantas labiausiai prie širdies jų lyderių tandemui: Sauliui Skverneliui, užaugusiam į politikus su antpečiais, ir kolūkio pirmininko atžalai Ramūnui Karbauskiui. Deja, situacija netinkama, visuomenė priešinasi draudimų politikai ir minčių kontrolei.
Todėl, norėdami patikti rinkėjams kaip veiklūs ir novatoriški veikėjai, jie stumia Lietuvoje tokį chruščioviškai brežnevišką stiliuką, kuris kuria ne proveržį, o jo regimybę.
Vietoj švietimo reformos ardomi universitetai ir vėl klijuojami naujai, vietoj darbų žemės ūkyje demonstruojamas ministerijos perkėlimas, o prie švietimo ir mokslo ministerijos, nesutvarkančios savo klausimų, dar priklijuojama sporto sritis. Mušdama antialkoholizmo būgnus, sveikatos apsaugos ministerija patyliukais varo į kapus žmones su jiems netinkančiais generiniais vaistais. Skelbdamasi žaliais gamtos mylėtojais, aplinkosaugos ministerija laimina kolonas miškovežių giriose.
Žaliavalstiečių piršta idėja apie neprilygstamą profesionalų vyriausybę subliuško, dalinami atsakingi portfeliai abejotinos reputacijos asmenims, o pažadai nesidėti su teisiama partija virto valstietės komandiruote gelbėti tos partijos frakciją.
Eurus perinti kėdė
Užsižaidę savo valdžios kiemelyje, žaliavalstiečiai pamiršo, kad Lietuva yra didelės bendrijos dalis ir turi tam tikrų įsipareigojimų jai. Viena iš pareigų – deleguoti savo kandidatą į Europos Komisiją.
Kaip deleguosi, kada tiek norinčių? Vienu metu apie šią vietą svajojo net šeši dabartinės laikinos vyriausybės ministrai ir pats ministras pirmininkas. Kodėl tokia trauka ryžtis ilgam palikti namus?
Komisaras yra ES ministras, kuruojantis kurią nors 500 mln. gyventojų liečiančią sritį. Paprastai šalys iš anksto pateikia prioritetų sąrašus, kokios srities pageidautų savajam kandidatui. Lietuva to nepadarė.
Neabejoju, kad pati URM apie šį reikalingą žingsnį žinojo, bet jis nepadarytas politiniame lygyje – ministro arba premjero. Nekorektiška ministrui siūlyti komisaro partnerystei postą, kuris labiausiai tiktų jam pačiam, o premjeras gal laiko neturėjo, stengdamasis skubiai gilinti savo paviršutiniškas anglų kalbos žinias.
Agresyvus startas
Lietuva iki šiol delsė pateikti komisaro kandidatūrą ir tapo atsilikėlė. Jau visi mūsų kaimynai yra parinkę. Reikalai pajudėjo tik prieš porą dienų, kada Prezidentas per susitikimą su opozicinių partijų lyderiais puse lūpų užsiminė apie priešlaikinius rinkimus.
To jau per daug. Po trejų iš eilės pralaimėtų rinkimų net temos pajudinimas žaliavalstiečių vadui yra tarsi raudonas erzinantis skuduras. Kertama atgal tiesiu smūgiu be užuolankų. Siūlomas ministru pabuvęs Virginijus Sinkevičius, per pusantrų metų pasižymėjęs tuo, kad pasiūbavo savo vagoną, pakeisdamas ministerijos pavadinimą – sudarė judesio regimybę.
Regimybės užteko, kad į jį neramiai pažvelgtų kaip į augantį konkurentą ir partijos pirmininkas, ir ministras pirmininkas. Jaunuolį dėl šventos ramybės bandoma pastumti toliau nuo Lietuvos į auksinį postą.
Norėtųsi priminti, kad kandidatas į komisarus dar turi praeiti ir Europos Parlamento, ir Europos Komisijos filtrus. Gėda valstybei, kai jų kandidatas išbrokuojamas ir išsiunčiamas namo kaip netinkamas.
Neatsakingai parinkus, taip ir bus: juk Briuseliui nerūpi žaliųjų valstiečių dėlionės. Naujoji pirmininkė Ursula von der Leyen yra aiškiai išsakiusi, kad pageidautų dviejų – vyro ir moters – kandidatūrų. Jei Lietuva neišgirs – pamiršta nebus.
Laiškai ir pageidavimai
Priminsiu, kad būtent Ursula von der Leyen buvo Vokietijos gynybos ministrė, atlydėjusi į Lietuvą skydu mums tarnaujantį vokiečių batalioną. Jei Lietuva ignoruos jos pageidavimus, galima numatyti, kad draugiškų artimų santykių su ja nebus, išliks formalus bendravimas su protokoliniais rankų paspaudimais.
Dar birželio pradžioje Gitaną Nausėdą ir Saulių Skvernelį pasiekė pirmas iš trijų laiškų, patariančių rimtai pasvarstyti Laimos Andrikienės, pernai išrinktos Metų europarlamentare, kandidatūrą. Autorių, gerų Lietuvos draugų, nuomone, ji yra tinkama ir pajėgi dirbti komisare.
Tuos laiškus parašė žinomi politikai: krikdemas Markas Eyskensas, 12 metų buvęs Belgijos įvairių sričių ministru ar premjeru, kaip užsienio reikalų ministras atkūręs diplomatinius santykius su Lietuva 1991 m.; krikdemas Hansas-Gertas Poeteringas, buvęs Europos Parlamento pirmininkas, buvęs Europos liaudies partijos ir Europos demokratų pirmininkas, artimas Angelos Merkel sąjungininkas, o tuo pačiu ir svarbus politikas naujajai būsimai kanclerei – dabartinei A. Merkel įpėdinei partijoje; liberalas Andersas Foghas Rasmussenas, buvęs Danijos premjeras ir NATO generalinis sekretorius.
Ignoruoti tokių tarptautinio lygio politikų laiškus yra pravažiuotų bėgių ardymas.
Jei norima, kad Lietuvos komisaras būtų reikšminga figūra Briuselyje, reikia žiūrėti ne lietuviškų partinių interesų, o atsižvelgti į politinę konjunktūrą Briuselyje. Į tai neseniai jau pabandė atkreipti dėmesį dabartinis komisaras socialdemokratas Vytenis Andriukaitis.
Daugumą dabar turi Europos liaudies partija, ir šios šeimos, – kuriai priklauso ir Tėvynės sąjunga, ir asmeniškai naujoji Komisijos pirmininkė, – atstovai turės didžiausią palaikymą savo iniciatyvoms Europos Parlamente.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išsiskirianti ir puikiai žinoma politikė Briuselyje. Tačiau dar nėra buvę, kad kadenciją baigęs valstybės vadovas būtų teikiamas kaip kandidatas į komisarus. Tiesiog Briuselyje yra nerašyta nuostata, jog tai per žemas postas buvusiai valstybės galvai, kuriai tinka būti ar Komisijos pirmininke, ar prezidentauti Vadovų Tarybai.
Rinkiminės G. Nausėdos kalbos, taip patikusios naivuoliams, buvo apie visų politinių jėgų sukvietimą už stalo, kur susiėmę rankomis jie priims sprendimus Lietuvos, o ne savo labui. Artimiausiu laiku matysime, kaip ši vizija veikia realybėje, kai renkami kandidatai į komisarus.
