Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo.“ O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.“ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.“
„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Lk 11, 1–13)
Evangelijos tekste mokiniai prašo Jėzaus išmokyti juos melstis. Tai prasmingas prašymas: neprašoma išmokyti dirbti, pavyzdžiui, žvejoti, statyti bažnyčias ar socialinius centrus, nes malda – lyg šviečiantis langas, pro kurį galime kontempliuoti amžinąjį gyvenimą, į kurį būsime paimti po to, kai mūsų kūnas sugrįš į dulkes, o visi mūsų darbai ir veikla bus užbaigti amžinai.
Ir Viešpats pateikia glaustą mokymą apie maldą. „Tėve mūsų“ malda Luko evangelijoje perteikta trumpesniu pavidalu, Mato (6, 9–13) – tokia forma, kokią perėmė ir kokia meldžiasi Bažnyčia. Ir viena, ir kita versija meldžiamės kartu su Jėzumi Tėvui per Šventąją Dvasią. Mes meldžiamės Tėvui danguje, kurį pažįstame ir randame per Sūnų (Jn 14, 9).
Viešpats taip pat primena, kad maisto prašantiems savo vaikams tėvai neduoda akmens, gyvatės ar skorpiono, ir tęsia: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Lk 11, 13) Tuo norima pasakyti, kad Dievo dovana yra pats Dievas. Čia netikėtai paaiškėja, apie ką iš tikrųjų kalbama meldžiantis: ne apie tą ar aną, bet apie tai, kad Dievas nori mums dovanoti save.
Malda padeda laipsniškai apvalyti mūsų norus, pataisyti juos ir pamažu suvokti, kad mums iš tikrųjų reikia Dievo. Tik taip nugalimas Adomo, patikėjusio žalčio žodžiu, klaidingas troškimas būti Dievu ir nebejausti Dievo poreikio (Pr 3, 4–5); tik taip tampa aišku, kad buvimas Dievo vaiku, sekant paskui Kristų, yra ne priklausomybė, bet žmogaus egzistenciją remiantis, jai prasmę ir didybę teikiantis meilės santykis.
Melsdamasis žmogus save ir savo situaciją vertina Dievo akivaizdoje ir patiria save kaip pagalbos reikalingą kūrinį, negebantį sau suteikti egzistencijos pilnatvės ir vilties. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas († 1951) primena, kad „melstis reiškia jausti, jog pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“. Žmogaus ieškojimus galiausiai visiškai patenkina tik Dievas.
Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Jis visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu.
Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Melstis paprastai mums trukdo išsiblaškymas. Išsiblaškymas mums parodo, prie ko esame prisirišę; atviras šito pripažinimas Viešpaties akyse turi pažadinti mūsų už viską didesnę meilę jam, ryžtingai atnašaujant savo širdį, kad jis ją nuvalytų. Šioje kovoje renkamės šeimininką, kuriam tarnausime (Mt 6, 21. 24). Todėl svarbiausia širdžiai būti čia ir dabar su tuo, kuriam kalbame melsdamiesi.