Rasta rezonuojanti tema visuomenėje, pagal geriausias „bebrų“ tradicijas, kaip mėgsta kartoti vienos miestą valdančios partijos nariai.
Su Sapiegų parku nesigavo. Neleido žmonės. Kol kas. Ir kol visur skamba 39 reikšmės Kazio Škirpos alėjos klausimas (nesileisiu į kalbas, kas čia blogas, kas geras, tiesiog iš esmės nereikšmingas klausimas šiame kontekste, tik turintis gerą atgarsį) taryba pritaria tęsti nacionalinio stadiono statybas be vyriausybės paramos.
Kitaip sakant, mieli vilniečiai, susimesime, pasiskolinsime 50 mln., kad meras toliau galėtų siekti paglostyti savo ego.
Sakote 50 mln.? Sakote pastatys per 4 metus? Aš abejoju. Buvo žadėta, to pačio mero, pastatyti praeitoje kadencijoje. Pamiršote? Gerai, gerai, palikim ir dar 30 metų istoriją ramybėje.
Dar labiau abejoju savivaldybės kompetencija „įdarbinti“ stadioną po statybų. Taip, taip, rangovas galės lengvai nutraukti sutartį, pasiimti pinigus ir bėgti kuo toliau nuo šito „stebuklo“.
Dar geriau, ir savivaldybė tą supranta, ir neneigia, ir jau galvoja, ką reikės daryti, kai taip nutiks, dar net nepradėjus statybų, ir vis tiek nori statyti pagal šią sutartį. Kur sąmata, atrodo, dvigubai didesnė, nei galėtų būti.
Gerai, gerai, dar pasikeis žmonės, dar patobulės, o kaip su poreikiu? Ar auga poreikis? Ar auga futbolas Lietuvoje? Matote atsigavimo ženklų? Fokusą?
O kaip sekasi į darbą, iš darbo važiuoti per tuos kraštus? Smagu? Palaukite, bus dar smagiau. Tiesa, nenugalimas argumentas – pasiruošę? Vilniečiai į stadioną vyks viešuoju transportu arba pėsčiomis. Tai kaip ir problema išspręsta.
Pikta. Labai pikta, kai už tokią sumą, savo rankomis, norima praskolinti miestą ir sukurti krūvą naujų problemų, nemąstant kelis žingsnius į priekį ir nežiūrint į visumą. Sutartis, vieta, situacija yra netinkami šiam stadionui statyti.
Ir visgi, manau, kad stadiono nebus. Tik klausimas, kiek tai dar mums, vilniečiams, kainuos. Laikas, per kurį nieko nesukuriama, kainuoja dvigubai.