Už pakuočių atliekų tvarkymą yra atsakingos trys šalys: savivaldybės, savivaldybių atrinkti atliekų tvarkytojai bei gamintojus ir importuotojus vienijančios organizacijos. Gyventojai, įsigydami įpakuotus produktus, iškart netiesiogiai sumoka jų gamintojams ir importuotojams už šių pakuočių tvarkymą. Gamintojus ir importuotojus vienijančios organizacijos iš gamintojų ir importuotojų gautų lėšų turi sumokėti atliekų tvarkytojams už šių pakuočių sutvarkymą. Tačiau gyventojų skundai ir nuolat perpildyti rūšiavimo konteineriai rodo, kad sistema neveikia taip, kaip turėtų.
„Pakuočių atliekų tvarkymo situacija kiekvienoje savivaldybėje yra skirtinga. Pasitaiko atvejų, ir Vilniaus savivaldybė – ne išimtis, kai matome bendradarbiavimo spragų tarp gamintojus ir importuotojus atstovaujančių organizacijų, kurios atsakingos už pakuočių atliekų sutvarkymą, ir savivaldybių, kurios yra įpareigotos užtikrinti rūšiavimo galimybę. Iš esmės gyventojams turėtų nerūpėti, kokiomis priemonėmis pasiekiama, kad būtų teikiama kokybiška paslauga.
Tačiau iš gyventojų skundų, kurių gauna ir aplinkos ministerija, galime spręsti, kad kai kur trūksta pakuočių atliekoms skirtų konteinerių, kai kur gyventojai šių atliekų išvežimo grafikai yra per reti, tad, užsipildžius konteineriams, gyventojai neturi galimybės rūšiuoti. Pasitaiko ir atvejų, kai gyventojai nėra informuojami apie jiems artimiausio rūšiavimo konteinerio vietą. Visa tai susiveda į nepakankamai kokybišką komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą ir formuoja neigiamą šios sistemos įvaizdį“, – kalba A. Bagočiutė.
Pagrindinės problemos – dėl neatsiskaitymo už paslaugas
Aplinkos ministerijos atstovė pažymi, kad pakuočių atliekų tvarkymas apmokamas kitaip, nei kitų buitinių atliekų. Už pakuočių sutvarkymą žmonės sumoka pirkdami į jas įpakuotus gaminius. O į vietinę rinkliavą mokamas mokestis tik už mišrias komunalines atliekas.
Gamintojų ir importuotojų pavedimu, juos atstovaujančios organizacijos privalo sudaryti bendradarbiavimo sutartis su visomis savivaldybėmis arba joms atstovaujančiais komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriais bei jų parinktais pakuočių atliekų tvarkytojais. Pakuočių atliekų tvarkymo situacija nuolat kinta, nes problemos kyla būtent dėl sutartinių santykių tarp šių trijų šalių ir įsipareigojimų nevykdymo.
„Buvo situacijų, kai atliekų tvarkytojai sutvarkė atliekas, tačiau organizacijos jų darbo neapmokėjo. Pakuočių atliekų tvarkymą finansuoja gamintojai ir importuotojai. Dėl bendradarbiavimo spragų esame surengę ne vieną pasitarimą. Pastarąjį kartą, gegužės 14-ąją, sukvietėme Vilniaus miesto savivaldybės atstovus, gamintojų ir importuotojų organizacijų atstovus bei atliekų tvarkytojus. Tos dienos duomenimis, kaip teigė atliekų tvarkytojų atstovai, atsiskaitymas už teikiamas paslaugas tikrai yra pagerėjęs. Nors, reikia pažymėti, ne visos organizacijos buvo visiškai atsiskaičiusios. O neatsiskaitymas už paslaugas ir lemia, kad atliekos neišvežamos pagal grafikus, ar, kai kuriais atvejais, negalima užtikrinti dažnesnio išvežimo.
Paprastais žodžiais tariant, perpildytų rūšiavimo konteinerių problema iš esmės egzistuoja dėl to, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos, kurios yra įpareigotos įstatymo apmokėti visą pakuočių atliekų tvarkymą, neatsiskaitė su atliekų tvarkytojais. Kodėl taip įvyko – priežasčių yra begalė“, – kalba aplinkos ministerijos atstovė.
Anot A. Bagočiutės, pastarojo susitikimo metu aplinkos ministerija rekomendavo Vilniaus miesto savivaldybei kartu su pakuočių atliekų tvarkymą finansuojančiomis organizacijomis bei atliekų tvarkytojais peržiūrėti atliekų tvarkymo paslaugų teikimo grafikus, ar išvežimo dažnis yra pakankamas, ir peržvelgti, ar konteinerių talpos yra pakankamos.
„Gyventojams turi būti užtikrinama kokybiška paslauga. Be abejo, gyventojas nori, kad paslauga kainuotų adekvačiai. Ir nors už pakuočių atliekų tvarkymą sumoka gamintojai ir importuotojai, iš tiesų šios išlaidos netiesiogiai įtraukiamos į gaminių kainas. Jei sistema bus organizuojama neefektyviai ir kainuos brangiai, tai atitinkamai gali turėti įtakos ir pakuojamų gaminių kainai. Todėl pakuočių atliekų tvarkymas turi būti labai atsakingai įvertintas“, – teigia pašnekovė.
A. Bagočiutė svarsto, kad perpildytų konteinerių problemą būtų galima spręsti šalia pastatant papildomų konteinerių arba padažninus atliekų išvežimo grafiką – priklausomai nuo to, kuris sprendimas būtų pigesnis.
„Mūsų prašymas buvo visus šiuos niuansus peržiūrėti. Tačiau Vilniaus savivaldybėje kyla problemos, nes ji yra viena iš nedaugelio, neturinčių trišalių sutarčių, kaip įpareigoja tiek atliekų tvarkymo įstatymas, tiek pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. Dėl to ir kyla problemos. Jei neturi sutarčių, neturi ir pakankamų galių kontroliuoti savo sutartinius santykius“, – tikina A. Bagočiutė.
Situaciją mato kitaip: derybose dėl lėšų savivaldybių svertai – minimalūs
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriaus Tomo Vaitkevičiaus teigimu, pakuočių tvarkymo situacijos sostinėje kitaip, nei prasta, nepavadinsi. Gera iliustracija – gyventojų skundai dėl atliekų surinkimo. Vilniaus mieste net 90 proc. jų susiję su gyventojų lūkesčių neatitinkančiu pakuočių tvarkymu: per mažai konteinerių, per retas išvežimas ir pan. Tačiau, anot pašnekovo, blogas sistemos indikatorius yra ne patys skundai, kurie tik leidžia suvokti gyventojų poreikius, o sistemos negebėjimas reaguoti į kintančius poreikius, galios ir valios keistis nebuvimas.
„Buvo iškelti keli sistemos tikslai – paskatinti gamintojus ir importuotojus mažinti pakuočių kiekį ir užtikrinti jų išleidžiamų į rinką patenkančių pakuočių surinkimą ir sutvarkymą. Abiem atvejais, deja, nėra pasistūmėta pozityvių pokyčių linkme – pakuočių kiekio mažėjimo negalima įžvelgti, o jų tvarkymo pajėgumai nevystomi.
Sistemos kūrėjų sumanymas yra iš pažiūros gražus – savivaldybės organizuoja pakuočių surinkimą ir tvarkymą, pakuočių gamintojų ir importuotojų organizacijos iš savo narių gauna lėšas ir jomis atsiskaito už sutvarkytas pakuotes, taip įgyvendindamos joms nustatytas pakuočių sutvarkymo užduotis, ir šis bendradarbiavimas tarp savivaldybių bei organizacijų, o iš esmės – tarp savivaldybių ir pačių pakuočių gamintojų ir importuotojų, suderinamas sudarant sutartis. Tačiau tenka pripažinti, kad sėkmingoms deryboms dėl sutarčių sudarymo trukdo šalių interesų skirtumai bei galios pusiausvyros nebuvimas“, – kalba T. Vaitkevičius.
Anot VAATC vadovo, savivaldybės privalo užtikrinti pakuočių surinkimą taip, kad jis atitiktų gyventojų poreikius, tačiau negali finansuoti pakuočių tvarkymo – tam privalo būti naudojamos organizacijų skiriamos lėšos.
„Derybose dėl šių lėšų dydžio savivaldybių svertai yra minimalūs – jos yra prašytojo vietoje. Puikus pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybėje susiklosčiusi situacija. Savivaldybė, siekdama užtikrinti, kad pakuočių tvarkymas maksimaliai atitiktų miestiečių interesus, jau kelerius metus nesugeba susiderėti dėl adekvataus tų interesų tenkinimo finansavimo.
Derybos klimpsta neišsprendžiamoje diskusijoje, kurioje organizacijos laikosi nuomonės, kad savivaldybės reikalavimai yra nepagrįsti, gyventojų interesai gali būti patenkinti mažesnėmis sąnaudomis. Nežinau nė vienos savivaldybės, net ir sudariusios sutartis su organizacijomis, kurioje būtų konstatuojama, jog bendradarbiavimas su organizacijomis visiškai tenkina savivaldybių gyventojų interesus. Visa tai leidžia konstatuoti, kad pati sistema negali būti gyvybinga be esminių pokyčių“, – situaciją vertina T. Vaitkevičius.
Mato galimą problemos sprendimą
VAATC vadovo teigimu, pakuočių atliekų tvarkymo sistema neturi aiškaus šeimininko, atsakomybės yra padalintos gamintojams ir importuotojams bei savivaldybėms. Todėl arba reikia perduoti visas sistemos organizavimo funkcijas gamintojų ir importuotojų organizacijoms, arba su komunalinio srauto pakuočių atliekų tvarkymu susijusias funkcijas perleisti savivaldybėms. Tuo atveju, jei visų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas lieka gamintojų ir importuotojų organizacijoms, jos turėtų organizuoti ir vykdyti visus paslaugų pirkimus, o ženkliai sustiprinta tokių organizacijų veiklos kontrolė turėtų užtikrinti, kad paslaugos būtų teikiamos kokybiškai ir efektyviai.
O jei komunaliniame sraute susidarančių pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas patikimas savivaldybėms, o finansavimo pareiga – gamintojų ir importuotojų organizacijoms, T. Vaitkevičiaus teigimu, turi būti formuojami piniginiai fondai, kurių lėšos prireikus būtų skirtos nepertraukiamam pakuočių atliekų tvarkymui. Toks garantinis fondas gali būti formuojamas centralizuotai valstybės mastu (papildomas mokestis už pakuotes), arba nustatoma organizacijų prievolė pateikti pakankamo dydžio garantijas savivaldybėms. Siekiant užtikrinti gamintojų ir importuotojų suinteresuotumą įgyvendinti jiems tenkančią atsakomybę, turi būti nustatytas adekvatus „skatinimo“ mechanizmas, pavyzdžiui, įmokų ar garantijos padidinimas pažeidus prievoles.
„Šiuo metu gamintojai ir importuotojai įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti mokestį į valstybės biudžetą už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Tačiau tos dalies gamintojų ir importuotojų išleistos į rinką pakuotės atliekų tvarkymo finansavimas lieka neišspręstas ir šiuo metu yra didžiąja dalimi sutvarkomas per savivaldybių organizuojamas sistemas bei apmokamas iš vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šios dalies pakuočių tvarkymo finansavimas turi būti vykdomas už jas į valstybės biudžetą sumokėtomis lėšomis“, – aiškina T. Vaitkevičius.
Specialistas priduria, kad turi būti nustatytos atskiros perdirbimo ir panaudojimo užduotys komunalinio ir komercinio srauto pakuočių atliekų tvarkymui, užtikrinant komunalinio srauto pakuočių tvarkymo prioritetą ar bent šių skirtingų pakuočių srautų užduočių vienodumą, taip išvengiant praktikos, kai tvarkant pakuotes prioritetas teikiamas komerciniame sraute susidarančių pakuočių tvarkymui.
„Taip pat turi būti valstybės mastu nustatyti adekvatūs, gyvenamųjų vietovių specifiką bei poreikius įvertinantys minimalūs paslaugos kokybės reikalavimai. Įvertinus esamas rinkos kainas, šie reikalavimai leistų tiek nustatyti įmokų, kurias gamintojai ir importuotojai moka gamintojų ir importuotojų organizacijoms, dydžius, tiek ir įmokas už pakuočių atliekų tvarkymą paskirstyti savivaldybėms pagal gyventojų skaičių, susidarančių komunalinių atliekų kiekį ar pan. Atsižvelgiant į tai, kad vyksta nuolatiniai ginčai tarp gamintojų ir importuotojų organizacijų ir atliekų tvarkytojų dėl atsiskaitymų bei paslaugų įkainių, lėšas gamintojų ir importuotojų organizacijos turėtų pervesti savivaldybėms, kurios vykdytų atsiskaitymą už pakuočių tvarkymą“, – galimą sprendimo variantą mato T. Vaitkevičius.
Šiuo metu, anot pašnekovo, gamintojų ir importuotojų organizacijos neprivalo finansuoti mišriam komunalinių atliekų sraute po rūšiavimo likusių pakuočių atliekų tvarkymo. Todėl, pasak T. Vaitkevičiaus, reikia numatyti, kad yra padengiami visi komunalinio srauto pakuočių atliekų, atskiriamų mechaninio biologinio apdorojimo įrenginiuose, surinkimo, rūšiavimo, perdirbimo, sudeginimo ir šalinimo kaštai.
„Nors VAATC, neturėdama tiesioginės įtakos šiai veiklai, už ją neatsako, ši situacija diskredituoja visą atliekų tvarkymo sistemą. Mes, kaip vieni iš tvarkytojų, valdydami esmines sistemos dalis, negalime to nepastebėti. Propaguodami atliekų kultūrą ir skatindami gyventojus sąmoningai tvarkyti atliekas, jas rūšiuoti, visgi matome sistemą, kuri veikia nepatenkinamai. Džiaugiamės, kad žmonėms vis labiau pakuočių atskiras tvarkymas tampa suvokiamas kaip būtinybė, tačiau puikiai jaučiame, kad pati atliekų kultūros idėja neretai lyg žirnis į sieną atsimuša į pakuočių tvarkymo realybę“, – tikina pašnekovas.
Medžiaga parengta pagal VAATC užsakymą. Turinys apmokėtas.
Užsakymo nr.: PT_81797549