Perėjimas nuo sauskelnių prie apatinių, kuriuos nešiojame visi, labai individualus reikalas. Šiuo sakiniu turbūt nieko ir nenustebinsiu, tiesiog noriu pabrėžti, kad tai, kas tiko mums – nebūtinai tiks jums, o tai, kokią taktiką taiko Onutės mama nebūtinai pasiteisins Jonukui. Prisiminkite tai, kai sakysite „Nesąmonė! Nieko čia neišėjo... nusišnekėjo“. Rašydama bandysiu apjungti patirtį iš darbo ikimokyklinėse įstaigose ir pirmojo nuo... iki karto su savo pirmagime. Sutikite, būti jungiančia grandimi tarp tėvų ir darželio ir atlikti tik dalį darbo, dirbant ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir viską padaryti nuo A iki Ž – yra skirtumas.
Taigi, jeigu jūsų vaikas jau atšventė pirmąjį gimtadienį, galbūt pradėjo rodyti pirmuosius ženklus: leisti garsą ssss kai šlapinasi į sauskelnes, eiti link puoduko, bandyti nusiimti drėgnas sauskelnes, o pasodintas ant puoduko dažnai padaro vienokį ar kitokį turinį į jį – nepraleiskite šių ženklų ir neuždarykite lango, kuris po to nežinia kada vėl atsivers.
Tinkamas vaiko amžius
Nėra vienos tikslios dienos, nuo kada vaikai atsisako sauskelnių, bet dauguma specialistų sutaria, kad, matyt, tam reikalui tinkamas laikas yra maždaug 18 mėnesių, kai vaikas jau gali išlaikyti šlapimą maždaug porą valandų, todėl bent jau fizine prasme gali vykti pratinimas prie puoduko. Rasite ir tokių nuomonių, kad normalu, jog mergaitės ant puoduko pratinasi 2,5-3 m., o berniukai 3-3,5 m. Kad mergaitės tam reikalui subręsta šiek tiek anksčiau nei berniukai – sutinku, bet tik ne tokiu atotrūkiu. Atleiskite, bet manau, kad tai gerokai nukelti skaičiai tėvų tingumo, nenoro, atidėliojimo naudai. Yra labai mažas procentas, kai vaikai dėl vienokių ar kitokių fiziologinių ypatumų tikrai pakankamai vėlai įgunda naudotis tualetu. Tad nenurašykime kas antro po poros dienų pabandymo ir dvidešimties suteptų kelnaičių kaip nepasiruošusio. Galbūt labiau nei vaikas tam nepasiruošę būna tėvai.
Labai ankstyvas sodinimas ant puoduko, greičiausiai, neatneš norimos naudos, t.y. 10-11 mėnesių kūdikis tikrai nepradės sąmoningai prašytis reikalus atlikti į puoduką, bet sodindami vaiką prieš ir po miego, prieš ir po lauko, prieš ir po maitinimo, matyt, suformuosite įprotį – sąlyginį refleksą. Tiesa, jeigu jau nusprendėte taip formuoti įprotį (kaip, beje, dariau ir aš su savo dukra nuo 9 mėnesių), nepradėkite labai per anksti, t.y. bent jau sulaukite to amžiaus, kai vaikas stabiliai sėdi ir laiko pusiausvyrą pats – ne anksčiau 6 mėnesių.
Nenorėkite visko iš karto
Tai, kad vaikas padaro į puoduką, o sauskelnės lieka sausos – jau laimėjimas, kuriuo verta pasidžiaugti. Nemanykite, kad pradėsite pratinti vaiką reikalus atlikti į puoduką ir jis nuožmiai tai darys. Teko stebėti, kad dauguma vaikų išmoksta ir įpranta pasišlapinti į puoduką ir kiek ilgiau užtrunka kol pradeda į jį ir tuštintis. Nenustebkite, kad rasite garbių specialistų išreikštas mintis, kur teigiama atvirkščiai. Aš tik sakau su kokiomis situacijomis dažniau susidūriau pati.
Bet kokiu atveju, žinokite, kad taip būna (tik vienas kuris nors reikalas) ir tai yra normalu.
Nepriminkite apie puoduką kas 10 minučių
Neišsiplėsiu, tiesiog pagalvokite, ar jums patinka, kai darbdavys kas 5-10 minučių ateina ir pasiteirauja, ar ataskaitos jau parengtos arba kai močiutė klausinėja, ar tikrai nenori pavalgyti (o kaip dabar?!) ir pan. Man – nepatinka. Nemanau, kad vaikui, priminus kuo dažniau apie puoduką, jis taip pat dažnai norės ir ant jo sėdėti. Taip, mano manymu, greičiau atmušite norą draugauti su puoduku nei padėsite vaikui priprasti prie jo.
Nenaudokite prievartos
Nemaniau, kad tai reikės užrašyti, bet besidomint primaitinimo klausimais ir vaiko valgymo ypatumais, supratau, kad tėvai tikrai per dažnai vis dar naudoja prievartą (tebūnie ir ne fizinę, bet psichologinę su visomis tomis „už mamytę“, „už tėvelį" „ ir „lėktuvėlių“ nesąmonėmis) savo vaiko atžvilgiu. Panašūs dalykai vyksta ir su pratinimu šlapintis ir tuštintis į puoduką. Kodėl? Tikrai nežinau... galbūt tas nuolatinis lenktyniavimas („kaimyno vaikas tai jau naudojasi puoduku nuo septynių mėnesių, mūsiškiam – visi aštuoni, o draugų vaikai – išvis seniai sėdi...), noras, kad vaikas čia ir dabar elgtųsi kaip pageidaujame mes, suaugusieji, valdingumas praradus sveiką protą.
Nepraraskite laiko nuovokos
Neliepkite vaikui sėdėti ar sąmoningai patys jo nelaikykite įvairiomis pašalinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, žaidimais, dėlionėmis, dar blogiau – ekranais, kuriuose dainelės, filmukai ir kt., ilgiau nei 10 minučių. Sutikite, ir šis skaičius nėra mažas (bent jau aš pati tikrai niekada tiek laiko nepraleidžiu tualete), bet jį rekomenduoja specialistai – tebūnie. Šiaip, manyčiau, pakaks ir 3-5 minučių. Jeigu per tiek laiko nepavyko – ką gi, kitą kartą galbūt pasiseks labiau ir sulauksite norimų rezultatų.
Nerodykite vaikui savo nusivylimo
Visi mes – tik žmonės. Jūsų neturėtų nuvilti, pastebimai nuliūdinti, ilgam sugadinti nuotaiką tai, kad vaikui nepavyko pasišlapinti į puoduką. Jis turės dar tiek bandymų ir galimybių tam padaryti, kad tikrai neverta kaskart reaguoti kaip į didžiausią nesėkmę.
Pagirkite vaiką, kai jam pavyksta
Jums – tai tik sysiukas ar kakutis į puoduką, o jam, matyt, naujas etapas ir savo kūno pažinimas bei savęs suvokimas kitu lygmeniu – nepamirškite to ir garsiai įvardinkite, kad didžiuojatės, džiaugiatės, esate laimingas, kad jam TAI pavyko. Ir visai nesvarbu, kad iki tol penkis kartus tądien nepavyko. Svarbus šis – čia ir dabar momentas.
Negėdinkite
Augant mūsų tėvams, o šiems auginant mus buvo gana įprasta dažnai gėdinti vaikus. Tikrai, manau, esate ne vienas girdėjęs legendinį „gėda pelėda“ už prisysiotas kelnaites, nemandagų (suaugusiųjų akimis) elgesį prie stalo, vienokį ar kitokį poelgį kieme, vaikų darželyje ir t.t.
Sutinku, kad vaikai dar tik mokosi ir kad būtent mes jiems brėžiame tam tikras gaires, bet nuoširdžiai pagalvokite, ar tada, kai pačiam labai nesmagu ir nejauku dar norisi girdėti tą mamos ar tėčio „gėda pelėda“? Manau, kad ne...
Nesileiskite išmušami iš vėžių
Jeigu vaikas protestuoja ir griežtai atsisako sėsti ant puoduko (patikėkite, taip tikrai gana dažnai nutinka) – nesileiskite išmušami iš vėžių ir nepradėkite nei gėdinti, nei drausminti, nei prievarta laikyti ant puoduko. Įjunkite šaltą protą. Priimkite vaiko siunčiamus signalus ir atidėkite pratinimą 1-2 savaitėms ir pabandykite vėl. Anksčiau ar vėliau jums pavyks!
Pastovi naktipuodžio vieta
Mano asmeninė nuomonė ta, kad naktipuodžio vieta – tualeto kambaryje, ten pat, kur reikalus atliekame ir mes, suaugusieji. Nepritariu ne tik dėl estetikos, takto ir pan. dalykų, puoduko laikymui viduryje kambario arba visada šalia vaiko ir todėl, kad taip jam, matyt, susiformuos įspūdis, kad tualetas yra visada šalia ir negebės sulaikyti sysiuko net 20-30 sekundžių, kol pasieks tualetą. Be to, tai pakankamai intymu. Mes juk neatliekame reikalų viduryje kambario ir dar žiūrint, pavyzdžiui, į svečius užklydusiai močiutei ar draugams, tai kodėl vaikas turėtų gerai ir laisvai jaustis atlikdamas reikalus viduryje kambario pastatytame puode?!
Šlapinimasis ir tuštinimasis nėra žaidimas
Tiesiog. Net jeigu ir daugelio dalykų vaikus mokome būtent per žaidimą, šio ritualo nereikėtų paversti žaidimu, kaip ir naktipuodžio nederėtų paversti žaislu (kai labai linksma ir smagu tėčiui su juo ant galvos ir pan.)
Nelabai pritariu ir tam, kai šalia puoduko būna įrengta tikra žaidimų oazė: dėlionės, lego kaladėlės, įvairūs konstruktoriai, net pirštukinės vaidybinės lėlės... ko tik tėvai neprigalvoja, kad mažieji kuo ilgiau ir komfortiškiau leistų laiką tualete. Koks viso to tikslas, mielieji? Dar kartą sakau – ilgiau nėra lygu produktyviau. Išteisinu tik knygeles, o dar geriau, jeigu jos tikslingos, t.y. atitinkamo turinio, pavyzdžiui, „Mažoji princesė. Kur mano puodukas?“ (aut. Tony Ross) arba „Princesės Paulės puodukas“ su garsiniu mygtuku – paspaudus pasigirsta džiūgavimas.
Visur kartu su puoduku
Jeigu jau pradėjote atsakingai ir rimtai šį naują etapą teks apsišarvuoti ne tik kantrybe vaiko atžvilgiu, bet ir neburbėti, kai teks į ilgesnę kelionę automobiliu ar į svečius drauge pasiimti ir puoduką. Taip jau yra, kad pradžioje, kol vaikas įgunda naudotis puoduku ir kol negali palaukti, t.y. sulaikyti šlapimo ilgiau kaip keletą minučių, teks paisyti vaiko patogumo. Kuo viską nuosekliau ir darniau vykdysite, tuo, matyt, greitesnis ir labiau džiuginantis rezultatas laukia.
Tiesa, aš asmeniškai neakcentuoju dukrai, kad „Štai – TAVO puodukas“, neaiškinu, kad dabar VISUR vežiosimės TAVO puoduką ir pan. Tiesiog mes jį paimame ir vežamės ten, kur reikalingas. Turime automobilyje kelionės metu, bet jeigu yra galimybė, tarkim, užsukti į tvarkingą viešąjį tualetą – pasinaudojame ta galimybe. Ar nebijau mikrobų, bacilų ir visų kitų velnių? Ne daugiau nei pati naudodamasi viešuoju tualetu. Yra priemonių, kurios gelbsti ir sumažina rizikas, pavyzdžiui, stengtis kuo mažiau liestis prie paviršių, dezinfekavimo priemonėmis nuvalyti klozeto dangtį, po visko gerai nusiplauti rankas su muilu ir dar jau išėjus iš tualeto bent jau nusivalyti drėgna servetėle arba dezinfekavimo skysčiu rankas, nes ne veltui sakoma, kad durų rankenos (ne tik tualetuose) – viena nešvariausių vietų apskritai. Nepaisant šių pavojų, manau, kad vaikui tai naudinga ir reikalinga patirtis. Taip neprisirišama tik prie puoduko. Mūsų pusantrų metukų kruopa jau sugebėdavo atlikti reikalus į bet kurį klozetą, įskaitant svečiuose. Taip tikrai lengviau tėvams, nes neištinka panika, kai vaikas sako „sysia“, o tu pradedi tankiau kvėpuoti ir galvoti, ką dabar daryti?!
