Pastaruoju metu kalbant apie susvyravusį pasitikėjimą teismais ir teisėjais ypač aktualūs tampa moksliniai tyrimai, kuriais siekiama atskleisti veiksnius, sudarančius teismų ir teisėjų įvaizdį, lemiančius (ne)pasitikėjimą jais. Šie tyrimai leidžia ir pasidžiaugti pastaraisiais metais gerėjusia įvaizdžio statistika, ir suteikia viltį, kad žinant, kokie kriterijai svarbūs pozicijoms atkurti, dėl darbo ir susitelkimo rezultatai ateityje gerės.
Apie naujausius mokslinius tyrimus šioje srityje kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesoriumi dr. Gintautu Valicku, pristačiusiu monografiją „Teisėjų elgesio ir įvaizdžio socialinė percepcija“.
– Profesoriau, Jūsų monografijos pavadinime minimas žodžių junginys – teisėjo įvaizdis. Tai iš tiesų ganėtinai nauja, kadangi iki tol daugiausia buvo kalbama apie teismų (tarsi juos nuasmeninant) įvaizdį. Tad kas yra tas teisėjo įvaizdis ir iš kokių veiksnių jis susideda?
– Mes tyrinėjome teisėjų ir teismų įvaizdį, kurį paprasčiausiai galima apibūdinti kaip žmonių susikurtą nuomonę apie teisėjus ir teismus. Remdamiesi įvairių autorių darbais, išskyrėme tris teisėjų ir teismų įvaizdžio dėmenis. Pirma, aplinkos įvaizdis, kuris apima teismų išorės ir vidaus patalpų būklę, vietos patogumą (pasiekiamumą), informacijos apie teismus ir jų veiklą prieinamumą bei aiškumą, teisėjų ir teismo darbuotojų išvaizdą ir pan. Antra, paslaugų įvaizdis, apimantis teismo proceso trukmę ir kainos prieinamumą, naujų technologijų taikymą, santykių su teismo proceso dalyviais pobūdį (pvz., pagarbų ir mandagų teisėjų ir teismo darbuotojų elgesį), sudarytos teismo posėdžių darbotvarkės laikymąsi, teisingų sprendimų priėmimą, suprantamą sprendimų motyvų bei argumentų pateikimą ir pan. Trečia, socialinis įvaizdis. Tai teisėjo profesijos patrauklumas ir prestižas, visuomenės narių pagarba teisėjams, teisėjų atsidavimas savo darbui, nepriekaištinga reputacija, kompetencija, sąžiningumas ir pan.
– Kaip patys teisėjai supranta savo įvaizdį ir kiek, Jūsų nuomone, įvaizdžio kūrimas yra svarbus šios profesijos atstovams? Ar teisėjo įvaizdis turi įtakos ir suvoktam teisingumui?
– Gauti duomenys atskleidė, kad teisėjai, palyginti su visų išorinių, t. y. teismams nepriklausančių, visuomenės grupių nuo 14 iki 86 m. amžiaus atstovais, daug palankiau vertina paslaugų ir socialinį įvaizdį. Nors netirta, kokie yra šių vertinimų skirtumų šaltiniai, minėtas teisėjų ir visuomenės atstovų paslaugų ir socialinio įvaizdžio vertinimų atotrūkis reikalauja dėmesio, nes jis gali tapti vienu iš žmonių nepasitikėjimo teismais veiksnių.
Teisėjų ir teismų įvaizdžio pobūdis gali turėti įtakos ir suvoktam teisingumui, nes žmogus, prastai vertinantis paslaugų įvaizdį, gali ateiti į teismą iš anksto tikėdamasis neteisingų teisėjo veiksmų ir jam nepalankaus teismo sprendimo.
– Koks teisėjo elgesys didina pasitikėjimą teisingumu apskritai ir, priešingai, koks mažina?
– Mūsų ir kitų tyrėjų gauti rezultatai rodo, kad suvoktą teisingumą (teisėjų elgesio ir ginčo sprendimo teisingumo vertinimą) lemia šeši svarbiausi veiksniai.
Pirma, galimybė dalyvauti, t. y. galimybė pasakyti savo nuomonę ir argumentus dėl problemos prieš teisėjui priimant galutinį sprendimą (jeigu teisėjas leidžia bylininkams pareikšti savo nuomonę, jo elgesys vertinamas kaip teisingesnis). Šis efektas pasireiškia tiek tada, kai žmonės tikisi, kad jų nuomonė padarys realų poveikį ginčo sprendimo eigai ir (ar) priimamam sprendimui, tiek tada, kai mano, jog jų nuomonė turės mažą poveikį arba neturės jokio poveikio būsimam sprendimui.
Antra, teisėjo elgesio nešališkumas, kuris atspindi, ar spręsdamas ginčą jis nesivadovauja subjektyviu požiūriu, savo simpatijomis / antipatijomis arba iš anksto susidaryta nuomone, ar yra neutralus ir remiasi patikrintais faktais (jeigu teisėjas elgiasi nešališkai, jo veiksmai vertinami kaip teisingesni).
Trečia, pagarbus ir mandagus teisėjo elgesys (jeigu žmonės mano, kad jiems rodoma pagarba ir laikomasi mandagumo taisyklių, tai ginčo nagrinėjimas suprantamas kaip teisingesnis). Be to, pagarbus ir mandagus teisėjo elgesys gali paskatinti pralaimėjusios ginčo šalies įsitikinimą, kad priimtas nuosprendis ir skirta bausmė yra teisingi.
Ketvirta, pasitikėjimas teisėjo geranoriškumu (jeigu žmonės mano, kad spręsdami ginčus teisėjai elgiasi geranoriškai ir sąžiningai, jie paprastai daro išvadą, jog jų elgesys yra teisingesnis).
Penkta, informavimas, kuris rodo, ar teisėjas stengiasi informuoti / paaiškinti, ką žmonės turi daryti vienu ar kitu atveju, ko jie gali tikėtis teismo proceso metu, kaip gali paveikti jo eigą, kodėl buvo imtasi konkrečių veiksmų, priimtas vienoks ar kitoks sprendimas ir pan. Pastarojo veiksnio svarbą didina tai, kad patekę į teismą žmonės paprastai išgyvena didesnį ar mažesnį stresą bei neapibrėžtumo jausmą (dėl to jie labai jautrūs informacijai, kuri galėtų padėti suprasti susidariusią situaciją). Kartu labai svarbu, kad teisėjas pateiktų bylininkams ne vien formalų teismo proceso paaiškinimą, nevartotų vien tik teisinių terminų, kurie specialiųjų žinių neturinčiam žmogui gali būti visai nesuprantami.
Šešta, apeliacijos galimybė, kuri leidžia kreiptis į kitą teisėją, kad būtų pakeistas arba patikslintas, žmogaus manymu, neteisingas ar netikslus sprendimas ir pan.
– Savo monografijoje nagrinėjate procedūrinį teisingumą baudžiamajame procese ir darote išvadą, kad, palyginti su 2004 m., šiuo metu teisėjų elgesys labiau atitinka procedūrinio teisingumo reikalavimus. Kaip manote, kas lėmė tokius pokyčius? Kur labiausiai teisėjai pasitempė ir kur dar yra netinkamo elgesio pavyzdžių?
– Šiuos teigiamus pokyčius, t. y. teisėjų elgesio atitikties procedūrinio teisingumo reikalavimams didėjimo tendenciją, galėjo lemti įvairūs veiksniai:
1) teisėjų reakcija į visuomenės spaudimą – didelį mūsų šalies žmonių nepasitikėjimą teismais, pvz., galbūt siekdami užtikrinti, kad daugiau žmonių pasitikėtų teismais ir vertintų jų darbą teigiamai, teisėjai pradėjo labiau laikytis procedūrinio teisingumo reikalavimų;
2) nuo 2010 m. daromi teismo posėdžių garso įrašai, kurie verčia teisėjus labiau kontroliuoti savo veiksmus, taip pat labiau laikytis įstatymo normų ir procedūrinio teisingumo reikalavimų;
3) teismų vadovybės ir teisėjų reakcija į 2004 m. procedūrinio teisingumo tyrimo rezultatus, šių rezultatų sklaida visuomenėje, taip pat į teisėjų kvalifikacijos kėlimo programas įtraukta procedūrinio teisingumo tema (tiesa, pastaruoju metu to jau nebedaroma) ir pan.
Labai įdomi Jūsų monografijos dalis, kurioje tyrėte vaikų požiūrį į teismus ir teisingumą. Tad koks jis? Jūsų nuomone, kaip teisingumo įgyvendinimo procesai kis ateityje, kai užaugs naujoji karta? Kiek įtakos tam turės jaunosios kartos švietimas?
Gauti rezultatai rodo, kad 7–10 metų vaikų suvoktas teisėjų ir teismų įvaizdis yra daugiau ar mažiau teigiamas, be to, jie gana tikroviškai įsivaizduoja teisėjus ir jų darbo vietą. 14–17 metų paaugliai, palyginti su visais vyresniaisiais išorinių grupių atstovais, taip pat daug palankiau vertina visus teisėjų ir teismų įvaizdžio dėmenis. Viena vertus, tai leidžia manyti, kad po kelerių metų iš šių jaunų žmonių gali išaugti teismams ir įstatymams lojalių piliečių karta, kita vertus, dar neaišku, ar pavyks ir toliau išsaugoti šį pozityvų teisėjų ir teismų įvaizdį (pvz., būtų galima spėti, kad neseniai teismų sistemą sudrebinęs teisėjų korupcijos skandalas gali sukelti neigiamus jaunų žmonių susikurto teisėjų ir teismų įvaizdžio pokyčius). Manau, kad gali prireikti įvairiapusių ir ilgalaikių pastangų, siekiant tikslingai formuoti teigiamą jaunosios kartos atstovų teisėjų ir teismų įvaizdį.
– Paminėjote teisėjų korupcijos skandalą. Kaip manote, kokie veiksmai turėtų būti atlikti siekiant kaip įmanoma labiau neutralizuoti kilusio skandalo padarinius ir atkurti teisėjų įvaizdį visuomenės akyse?
– Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų atskleisti, kokius padarinius sukėlė teisėjų korupcijos skandalas, kurios visuomenės grupės buvo labiausiai paveiktos ir kaip (pvz., koks yra suvoktas teisėjų įvaizdis po minėto skandalo). O tada jau būtų galima galvoti apie konkrečius veiksmus, siekiant pašalinti nepageidautinus padarinius.
Iš monografijos „Teisėjų elgesio ir įvaizdžio socialinė percepcija“:
Buvo manoma, kad vienintelis dalykas, galintis užtikrinti žmonių pagarbą teisei ir įstatymams, – tai reikalavimas nenukrypstamai laikytis įstatymų, taip pat nuosekliai ir kruopščiai atlikti visus įstatymo numatytus veiksmus (pvz., buvo tikimasi, kad jeigu teismai elgsis būtent taip, tada stiprės proceso dalyvių pagarba įstatymams ir pasitikėjimas teismų bei visos teisinės sistemos teisingumu).
Tačiau XX amžiaus pabaigoje atliktų procedūrinio teisingumo tyrimų rezultatai privertė naujai pažvelgti į šią „amžiną tiesą“. Buvo nustatyta, kad pagarbos įstatymams ar teismui formavimas – daug sudėtingesnis procesas. Paaiškėjo, kad, vertindami teisėjo ar policijos pareigūno veiksmus, žmonės vadovaujasi ne tiek objektyviais teisiniais kriterijais (pvz., kaip tiksliai pritaikyta teisės norma), kiek subjektyviais, su teisiniais nedaug ką bendro turinčiais procedūrinio teisingumo kriterijais,– jie vertina teisėjų ar kitų pareigūnų elgesį remdamiesi savo nuomone apie tai, kaip turi būti priimamas teisingas sprendimas.
Net jeigu objektyviai teismo sprendimas visiškai atitinka įstatymus, tačiau kartu nebuvo užtikrintas proceso dalyvių subjektyvus įsitikinimas, kad sprendimas priimtas teisingai, jiems gali susidaryti nuomonė, jog tiek teismas, tiek jo sprendimai yra neteisingi.