Visų pirma, bendrinė lietuvių kalba nėra tas pats, kas lietuvių kalba. Lietuvių kalba yra plačiausias mūsų visų kalbėjimo visumos įvardijimas. Bet kokia tarmė, sociolektas, šnekta, žargonas, „gatvės kalba“, jei tik gali gauti pažyminį lietuvių kalbos, ir yra lietuvių kalbos dalis. Taigi lietuvių kalbos tarmė, lietuvių kalbos sociolektas, lietuvių kalbos šnekta, lietuvių kalbos žargonas, „lietuvių [kalbos] gatvės kalba“ yra mūsų kalbos atmainos, kalbos visumos dalis – geografiškai, socialiai ar dar kaip nors apriboti jos elementai. Ir bet koks tų elementų elementas – frazė, žodis, galūnė, fonema – irgi yra visos lietuvių kalbos trupinys.
Lietuvos Respublikos konstitucijoje apie lietuvių kalbą parašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Tad bet kas, ką galima pavadinti lietuvių kalba, yra valstybinė kalba. Valstybinė kalba globojama valstybės. Konstitucijoje neišskirtos jokios atskiros lietuvių kalbos dalys ar elementai, kurie neįeitų į valstybinę kalbą. Tad valstybinė Lietuvos kalba yra viskas, ką tik galima pavadinti lietuvių kalba – tai garantuoja (gina?) Konstitucija.
Vadinamoji bendrinė (standartinė) lietuvių kalba yra tik dalis visos lietuvių kalbos, tik viena jos atmaina. Skirtumas nuo kitų atmainų yra tas, kad ji didžiumos šnekėtojų labiausiai vertinama, laikoma prestižiškiausia, kad būtent jos mokosi užsieniečiai, kad ja dažniausiai kalba mokytojai ir poetai, radijai ir televizoriai. Bendrinę lietuvių kalbą vartoja didžiausia Lietuvos gyventojų dalis.
Istoriškai ji išsirutuliojo iš vienos patarmės vadinamojoje Suvalkijoje, iš suvalkiečių raštų ir lūpų ilgainiui per spaudą bei mokyklą išplito po visą Lietuvą. Bendrinė kalba pasidarė kaip koks skėtis, išskleistas virš kitų nuo seno vartotų kalbos atmainų – šnektų, pašnekčių. Dalis šnektų vartotojų greta gimtosios atmainos išmoko, visų pirma per mokyklą, dar vieną papildomą kalbos variantą – bendrinę kalbą. Toji bendrinė, nors ir laikoma gražiąja, yra tik dalis lietuvių kalbos; vaikai, jos išmokę mokykloje, dažniausiai nepamiršdavo savo šnektų (ir kaip pamirši!). Jie tada mokėjo du tos pačios lietuvių kalbos variantus – šnektą ir bendrinę kalbą.
Mūsų galvose būna tam tikros painiavos, lietuvių kalba (visa) papainiojama su bendrine lietuvių kalba (dalimi). Jei kas trumpumo dėlei sakydamas „lietuvių kalba“ omenyje turi tik tą bendrinę jos atmainą, tai sako metonimiškai – visumos charakteristiką priskiria daliai (neaktualizuoja visų kitų lietuvių kalbos atmainų ir jų elementų). Na, kaip užsieniečiai visus Sovietų Sąjungos žmones imdavo ir pavadindavo rusais (neaktualizuodavo kitų tautų pavadinimų).
Istoriškai, kol XIX a. vyravo tik tarmės, buvo ypač juntamas kalbinės vienovės ilgesys. Panaikinus baudžiavą 1861 m., visi tapo laisvi, tad daug lengviau galėjo keliauti, dažniau susidurdavo su kitaip nei jie patys, kitokiomis šnektomis šnekančiais žmonėmis. Bendros, bendrinės, vienodos kalbos formavimasis vis labiau rodėsi siektinas idealas. Simboliškai bendrinės kalbos pradžia dažnai siejama su 1883 m. Auszros laikraščio atsiradimu. 1885 m. jau fiksuota egzistuojanti abelnos (bendros) lietuvių kalbos samprata.1 Bet tai buvo tik pradžia, galima sakyti, tik suvalkietiškų patarmių parinkimas bendrai kalbai – visų pirma raštui, o paskui jau ir šnekėjimui (rytų aukštaitis Vaižgantas 1888 m. ėmęs laužyti liežuvį suvalkietiškai, jo žodžiais, kalbėti „rašomąja kalba“ 2).
Tačiau tuo metu dar gal vos ne pusė lietuvių buvo neraštingi, ką jau kalbėti apie jų mokymąsi kalbėti ne savo gimtąja šnekta, o prestižo imančia siekti suvalkiečių pamatu kuriama rašto kalba. Rašyba tebesvyravo, tebevarijavo. Apie 1890–1891 m. Varpe Kudirka ėmė ją kardinaliai keisti, paskui dar ir XX a. pradžioje ji buvo modifikuojama, kol galiausiai Jonas Jablonskis per savo vadovėlius sugebėjo ją suvienodinti – kodifikuoti. Bet tai dar nereiškia, kad visi žmonės ją jau mokėjo, daug vyresnių žmonių net ir prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo neraštingi (mažai raštingi) – vėlgi, apie jų sugebėjimus šnekėti prestižiška bendrine kalba dar nėra kaip kalbėti. Po karo sovietai organizuodavo vakarinius neraštingumo likvidavimo kursus suaugusiems, kad neraštingi išmoktų rašyti, kad tarmių žmonės geriau susipažintų su bendrine tapusia suvalkiečių tartimi. Pati bendrinė tartis jau buvo ėmusi tapti kitokia, skirtis nuo savo tarminių šaknų, kalbėtojai jau galėjo atskirti, kur savo tarme šneka suvalkietis, o kur bendrine kalba koks kitas pilietis.
Laikas bėgo ir vis daugiau žmonių, visų pirma per mokyklą, išmokdavo (pramokdavo) sakytinės bendrinės kalbos (tarmių sovietinėje mokykloje nemokyta). Sunku pasakyti, kada didžiuma (daugiau kaip pusė) gimtakalbių lietuvių išmoko šnekėti bendrine kalba, galbūt apie 1970–1980 metus? Tik didžiumai išmokus šnekėti bendrine kalba galima sakyti, kad bendrinė šnekamoji kalba visuomenės priimta, Lietuvoje tapusi dominuojanti.
Panašūs procesai vyko ir daugelyje kitų Europos kalbų bendrėjimų (standartizavimų). Tam tìkros šnektomis šnekėjusios žmonių kartos, tam tikru bendrinės kalbos raidos etapu atėjusios į mokyklą, išmokdavo bendrinės šnekos. Taip besimokę bendrinę šnekamąją kalbą suprato kaip labai glaudžiai susijusią su rašomąja – jie mokėsi rašto, tad bendrinės rašomosios kalbos, o kartu, kaip kokio jos palydovo, ir to rašto tarimo, galbūt labai skirtingo nuo mokinių šnektos namie. Tiek raštas, tiek šnekėjimas sulig raštu buvo nauja, išmokta, prestižiška. Raštas buvo savo šnekėjimo patikrinimo, suderinimo kriterijus, atskaitos taškas. Raštas ir bendrinė sakytinė kalba mokinių galvose buvo viena, vientisa, neatsiejama.
Dabar jau prabėgo nemažai dešimtmečių nuo tų laikų, kai įsivyravo bendrinė šnekamoji lietuvių kalba. Vėlesnių kartų žmonės – dažnai vaikai tų žmonių, kurie į mokyklą buvo atsinešę šnektą, o parsinešę bendrinę kalbą – į mokyklą jau neretai ėjo su netarmine tartimi, jie namuose jau nuo mažens šnekėjo bendrine kalba. Jų santykis su raštu ir bendrine tartimi mokykloje buvo visai kitoks nei jų tėvų – rašto reikėjo išmokti mokykloje, o tarimas buvo atsineštas iš namų. Tad mokinys nesimokė kartu rašto ir tarties, jis mokėsi rašyti ta kalba, kuria šneka, – savo kalbos rašto.
Šnekėjimas buvo natūralus, iš mažens mokėtas, savo pasaulio dalis, o raštas – tolimas, sunkus, reikalingas daug pastangų išmokti. Šnekėjimo ir rašymo vienovė tokios kartos vaikams jau buvo sąlygiškesnė, tarp rašymo ir šnekėjimo atsirado didesnė takoskyra. Svarbiausia, kad vaikas ne mokėsi dirbtinių rašto ir kalbėjimo taisyklių kartu, o savo paties kalbėjimą naudojo raštui išmokti. Jis rašė kaip kalba, skirtingai nuo ankstesnių kartų, kurios ir rašė, ir kalbėjo „kaip reikia“. Ankstesnėms kartoms tas ryšys tarp rašto ir bendrinės sakytinės kalbos atrodė tvirtas, glaudus, savaime suprantamas – kaip pagal nematytas rašto taisykles reikėjo išmokti rašyti, taip pagal negirdėtas tarimo taisykles reikėjo mokytis kalbėti.
Vokiečių bendrinės kalbos istorijoje toks skirtumas irgi aprašytas: „Ankstesniais laikais sakytinės bendrinės kalbos buvo išmokstama mokykloje kartu su rašomąja. Toks poravimas dabar pradingęs, daugeliui vokiečių bendrinė yra kalba, su kuria jie augo (ne tarmė). Tai, ko jie mokosi mokykloje, yra raštingumas, t. y. rašomasis pažįstamos sakytinės kalbos variantas.“3
Kai sovietmečiu 1978–1988 m. studijavau Vilniaus universitete lituanistiką, paskui doktorantūroje (aspirantūroje), absoliuti didžiuma dėstytojų ir mokslininkų vyresnės kartos lituanistų kalbininkų buvo tie, dar atsinešę šnektą į mokyklą ir išmokę bendrinės sakytinės kalbos tik kaip rašto antrininkės. Vienintelis, kurį žinojau iš mažens kalbėjusį tik bendrine tartimi, buvo prof. Vytautas Ambrazas (1930–2018). Tai kartai ypač norėjosi bendrinės kalbos formalumo, perdėto artikuliavimo, kurį didele dalimi nulėmė jų pačių kalbos mokymosi vaikystėje patirtis – formalioje aplinkoje, pilnoje dirbtinių rašto ir šnekėjimo taisyklių. Tokie kaip Ambrazas kartais buvo laikomi net prastesniais kalbininkais už tarmių atstovus, nes esą negalėję tarmėmis remtis savo tyrimuose. Ir man pačiam Vytautas Vitkauskas, didžiojo Lietuvių kalbos žodyno redaktorius, kažkada, kai baigiau disertaciją, yra sakęs: „Ateik pas mums dirbti į [Lietuvių kalbos ir literatūros] institutą, tik bėda, kad jokios tarmės neturi.“
Siaurėjant regioninių formų vartojimui, kartu „vyksta bendrinės sakytinės kalbos emancipavimas ir jos diferencijavimas nuo rašomosios kalbos“.4 Tai tinka ne tik vokiečių, lietuvių, bet ir nemažai daliai kitų Europos bendrinių kalbų. Vokietijoje „tik pastaruosius 60 metų galėjo iškilti tokia sakytinė bendrinė kalba, kuri vengė senojo sakytinio standarto, perdėto artikuliavimo ir formalumo“.5 Toks dabartinis neformalių (realių) netarminės šnekos tarties formų toleravimas, įsileidimas, priėmimas į bendrinę kalbą vadinamas demotikavimu (demotizavimu, demotizacija). Tolerancija šnekėjimui tų kartų, kurios bendrinės tarties išmoko iš mažens namuose, o ne mokykloje, – tad dabar jau didžiumos kalbėtojų kalbai.
Pats terminas demotikavimas yra graikiškos kilmės. Dēmos graikiškai reiškia „žmonių, liaudies“ (žodžio demokratija pirma šaknis yra ta pati), dēmotikos – „populiarus, ‑i“. Ilgus amžius graikai stengėsi rašyti senąja savo kalba ir jos variantais, nors kalba kito ir žmonių šnekėjimas vis labiau tolo nuo paveldėtos senovinės kalbos. XVIII–XX a. pradžioje buvo populiarus tarpinis variantas tarp senosios ir to laiko gyvosios šnekamosios kalbos, vadinamoji Katharevousa, t. y. „grynoji“ kalba, kuri iš tiesų buvo maišyta – senųjų prestižinių kalbos formų ir šnekamųjų kalbos variantų junginys. Tik 1976 m. graikų kalba oficialiai atskirta nuo tradicinės senosios ir Katharevousa – graikų šnekamoji žmonių (demotinė) kalba tapo bendrine kalba.6
Demotikavimas yra tam tikras kalbinis deformalizavimas. Neformalios kalbos, laisvumo, paprastumo šnekant gausėjimas būdingas ne tik vokiečių, graikų, lietuvių bendrinei kalbai. Kas žiūrite senus Holivudo filmus originalo kalba gal pastebėjote, kad ji tarsi daug aiškesnė, geriau artikuliuota, formali net ir neformaliose situacijose, negimtakalbiams lengviau suprantama. Bet gal nuo 1970–1980 m. tuose filmuose vis daugiau neformalios kalbos. 1990 m. ir vėliau neformalumas jau tapo viena iš pagrindinių raiškų, žiūrovams įprasta ėmė rodytis, pavyzdžiui, tokio filmo kaip Pulp Fiction (1994) paprasta, žemiausio registro kalba. Demotikavimas, deformalizavimas Holivudo juostose. Ir ne tik kalboje deformalizavimas pažengęs procesas. Štai 1960 m. Alfredo Hitchcocko filme Psycho pirmą kartą kino istorijoje parodytas ilgas nepridengtas bučinys iš lūpų į lūpas, į kadrą pirmą kartą pateko unitazas. Tai sukėlė didelį furorą to meto „padorioje“ visuomenėje. Šiandien tas bučinys ir unitazas nebedaro jokio įspūdžio.
Kalbos srityje deformalizavimas, demotikavimas, paprastų žmonių netarminio kalbėjimo įtraukimas į bendrinės kalbos sferą nelaikytinas bendrinės kalbos silpnėjimu. Silpnėjimu jis galėtų atrodyti tik iš griežtos, formalios, ankstesnių laikų perspektyvos, kai formalumas daug kam atrodė labai svarbus sakytinės bendrinės kalbos bruožas. Priešingai, dabartinį sakytinės kalbos demotikavimą galima laikyti bendrinės kalbos plėtimusi. Į bendrinę sakytinę kalbą jis įkelia vis daugiau kasdienės paprastos kalbos elementų. Tai reiškia, kad lietuvių bendrinė kalba įvairėja, kartu auga, didėja, stiprėja. Vis dėlto kartu tai dar nereiškia, kad lietuvių kalba ima susilieti su bendrine lietuvių kalba – visada bus tam tikrų atmainų, kurių bendrinėmis nelaikysime.
Šiandien vertindami sakytinę bendrinę lietuvių kalbą neturėtume remtis XIX a. pabaigos motyvais, kai buvo jaučiamas daugelio šnektų skirtumų sukeltas komunikacijos nepatogumas, kai siekta vienovės, kad komunikacija sklandžiau vyktų. Atvirkščiai – dabar bendrinės kalbos vienovė gali pasirodyti tvirta kaip mūras, jos vienovė patogi ir reikalinga, daug kur neišvengiama, bet kartu ji ir nuobodoka, kelianti naujų variantų ilgesį. Demotikavimas yra dabartinis bendrinės lietuvių sakytinės kalbos raidos etapas, fazė, kurioje bendrinė kalba atviresnė variantams, įdomesnė, įvairoviškesnė.
1 Jurgita Venckienė. Lietuvių bendrinės kalbos pradžia: idėjos ir jų sklaida (1883–1901). Daktaro disertacija. Vilnius. 2007, p. 27.
2 Cit. iš: Petras Jonikas. Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje. Čikaga: Lituanistikos instituto leidykla. 1987, p. 352.
3 Peter Auer, Helmut Spiekermann. Demotisation of the standard variety or destandardisation? In Tore Kristiansen and Nikolas Coupland (eds.). Standard Languages and Language Standards in a Changing Europe. Oslo: Novus. 2011, p. 174.
4 Ibid., p. 174.
5 Ibid., p. 174.
6 Plg. Peter Mackridge. Multilingualism and standardization in Greece. In Matthias Hüning, Ulrike Vogl, Olivier Moliner (eds.). Standard Languages and Multilingualism in European History, Amsterdam / Philadelphia: Benjamins. 2012, p. 153–177.
