Jis plačiai šypsodavosi, laidydavo juokelius, draugiškai, net pernelyg familiariai sveikindavosi su visais ES šalių lyderiais, tarp jų ir buvusia Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, į kurią kreipdavosi vardu. Bet lygiai taip pat atlapaširdiškai jis elgėsi ir su autoritariniu Rusijos vadovu Vladimiru Putinu, su juo, kaip „bičiuliu“ kalbėjo apie bendradarbiavimą, partnerystę ir draugystę.
Dabar jo pareigas perima iš pirmo žvilgsnio, priešinga asmenybė – U. von der Leyen. Į politiką atėjusi vėlai, U. von der Leyen 2001 m., kandidatavo rinkimuose Žemutinėje Saksonijoje, bet tada sparčiai ėmė kopti politinės karjeros laiptais.
Nuo 2005 m. ji jau buvo šeimos ministrė pirmojoje Angelos Merkel vyriausybėje, 2009 m. – socialinių reikalų ministrė antrojoje, o nuo 2013 m. iki dabar – gynybos ministrė. Šioje ministerijoje, kuri Vokietijoje tradiciškai laikoma „išstumiamąja sėdyne“ ar „politikų karjerų smulkintuvu“, ji buvo pirmoji ministrė moteris ir išsilaikė joje ilgiau už visus ligi tol buvusius vyrus ministrus.
Tačiau būtent šiose pareigose, iš kurių ji daug kam netikėtai buvo pasiūlyta kaip kandidatė į EK pirmininko pareigas, U. von der Leyen susilaukė daugiausiai kritikos, nors kaip gynybos ministrė ji geriausiai žinoma Lietuvai – čia ji lankėsi ne sykį, lankydama Vokietijos vadovaujamo NATO bataliono karius. Jai jau buvo mesti rimti kaltinimai dėl milijoninės vertės sutarčių sudarymo aplinkybių, protekcionizmo, o priešų netrūko ir Vokietijos politikoje.
Visa tai, regis, tėra vidiniai Vokietijos reikalai, o Lietuva U. von der Leyen kandidatūrą aktyviai remia – palaikymą išreiškė ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda, o apie unikalią galimybę dėl vokietės kandidatūros EK pirmininkės pareigose užsiminė ir Lietuvos ambasadorė Europos Sąjungoje Jovita Neliupšienė. Tad kokios priežastys lemia palankų lietuvių požiūrį?
Žinios, supratimas ir palaikymas
Pagrindiniais kriterijais Lietuvos pareigūnai kone sutartinai įvardija U. von der Leyen žinias: ji gerai žino mūsų regioną, gerai žino Lietuvos rūpesčius, problemas ir iššūkius ypač gynybos srityje. Tai DELFI pakartojo ir kalbintas Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Bet specifikos išmanymas – dar ne viskas.
„Ji ne tik mus žino, bet ir teigiamai žiūri į bendradarbiavimą, o tai pozityvu sprendžiant konkrečius klausimus. Su ja nuo 2017 metų pradžios teko bendrauti ne kartą. Ir nors iš Vokietijos politikų ir žiniasklaidos buvo pasirodė nemažai kritikos jos atžvilgiu dėl nesugebėjimo spręsti problemas, susijusias su Vokietijos gynybos klausimais, aš nemačiau to jos negebėjimo. Priešingai, svarbu, kad jai bent jau pavyko sustabdyti Bundesvero degradaciją, kuri buvo užprogramuota.
Padidintas finansavimas, o kalbant apie tą sustabdytą pajėgumų mažinimą, vadinamųjų perteklinių pajėgumų atsisakymą, tai mums išėjo ir į naudą“, – priminė R. Karoblis, priminęs, kad Lietuva buvo paskutinė valstybė, kuri spėjo įsigyti geriausiomis pasaulyje laikomas savaeiges haubicas PzH2000 – vėliau vokiečiai jų jau niekam nepardavė, susirūpinę savo atsargomis.
Be to, anot R. Karoblio, būtent U. von der Leyen prisitaikė prie Lietuvos pozicijos ir ją palaikė, kai klausimą reikėjo derinti su kitais NATO sąjungininkais. Ministras negalėjo atskleisti daugiau šio klausimo detalių, motyvuodamas tuo, kad jis yra įslaptintas ir tęstinis, bet pažymėjo, jog padedant U. von der Leyen dėl šio klausimo „sparčiai judama į priekį“ ir jis susijęs su „pasirengimu gintis įskaitant NATO koncentravimusi mūsų regione“.
Neoficialiai nuo 2017 metų jau buvo pasirodžiusių kalbų dėl Vokietijos vadovaujamo bataliono pavaldumo – formaliai jis yra sudėtinė „Geležinio vilko“ brigados dalis ir kilus krizei, jei prireiktų, kartu su lietuviais stotų į kovą. Bet ar prieš tai nereikėtų klausimo suderinti su Berlynu? O jei situacija neaiški, jei Lietuva įvelta į klampią provokaciją su „žaliaisiais žmogeliukais“, ar Vokietija leis savo kariams kautis išvien, o gal vokiečių bataliono vadui įsakys susilaikyti?
Tokios dvejonės oficialiai niekur nebuvo išsakytos, tačiau privačiuose pokalbiuose jos sklandė kurį laiką. Pastaruoju metu patys vokiečiai kalba drąsiau ir atviriau, netgi primena amerikiečius: jei reikės – kausimės su lietuviais petys į petį nuo pirmos minutės. Vien tai, kartu su Vokietijos sprendimu dislokuoti savo pajėgas Lietuvoje vertinamas kaip svarbus atgrasymo veiksnys.
Varžo vidaus politikos aplinkybės
Kita vertus, R. Karoblis pripažino, jog pastaruosius metus ne visada pavykdavo rasti bendrą kalbą su Vokietija – šios šalies vidaus politikos aplinkybės, vis dar stiprūs ir savo sąlygas koalicijoje keliantys socialdemokratai vengia Vokietiją velti į bent kiek rizikingesnius politinius žingsnius.
Vokietijai Vašingtonas siūlo pasidalyti naštą su amerikiečiais ir dalyvauti misijoje Sirijoje, kuri šiaip jau yra arčiau Europos, nei JAV ir Sirijoje išvešėjusi teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ pirmiausiai kėlė grėsmę didžiosioms Europos šalims? Nein, danke – toks atsakymas girdimas iš Berlyno. Pačios U. von der Leyen žodžio svoris nebūtinai yra lemiantis, kaip ir lyderystė.
„Sunku įsivaizduoti, kad nuo jos politinės valios priklauso pajėgumų didinimas, kai daugelį metu buvo tų pajėgumų degradacija – čia ne vienerių metų klausimas.
O juk galime ir vesti analogiją su Lietuva, nes mūsų pajėgumų vystymas taip pat yra ilgalaikis procesas – tai susiję su finansavimu ir ne tik: juk planuodami įsigimus, jų išlaikymo, pragyvenimo išlaidas su dabartiniais 2 proc. norimą lygį pasiektume 2036 metais.
Bundesveras yra dar labiau komplikuotas mechanizmas, tai per vienus ar kelis metus ar net vieną kadenciją neįmanoma rasti galutinių sprendimų, be to, Vokietijoje yra ir tų problemų, kurių mes neturime – viešosios nuomonės palaikymo klausimas“, – pabrėžė R. Karoblis.
Tad esą nenuostabu, jog U. von der Leyen kalboje Europos parlamentui pirmiausiai įvardyti ne gynybos iššūkiai Europai, o klimato kaitos, socialiniai, ekonomikos, lyčių lygybės klausimai – gynybai skirta vos pusė puslapio iš 24.
Be to, ir šioje vietoje netrūko U. von der Leyen abstraktumo. Tačiau anot R. Karoblio, svarbu tai, kad ji iškarto pažymėjo transatlantinio ryšio svarbą bei būtinybę Europai stiprinti gynybą – tai esą labai sveikintina ypač dabar, kai iš kai kurių Europos šalių vyriausybių pasirodo skeptiškų vertinimų dėl transatlantinių ryšių su JAV dėl prezidento Donaldo Trumpo laikysenos.
„Turime būti realistais, nes gynyba pirmiausiai yra NATO klausimai, o prisidėjimas kitomis formomis yra išvestinis klausimas. Tad džiaugiuosi, EP prisistatymo kalboje nepulta į pirmas gretas ir nesakyta, kad kursime europinę kariuomenę – jos kalba rodo subalansuotą požiūrį.
Kiek mes patys galėsime pasinaudoti tomis idėjomis, kurias kelia EK pirmininkė, kiek tilpsime į tuos rėmus – dauguma tų punktų mums tinkami, pavyzdžiui, ekonomikos srityje arba klausimai susiję su „Frontex“ agentūros stiprinimu, išorinių sienų stiprinimu, tai priklausys nuo mūsų.
Kartais atrodė, kad kai kuriais aspektais U. von der Leyen pernelyg federalistinė, bet tai yra natūralu, EK pirmininkė turi turėti tą požiūrį, o galiausiai visada randama pusiausvyra tarp nacionalinių vyriausybių ir ES kompetencijų, iš pradžių iniciatyvos nepopuliarios, o vėliau pasiteisina.
Kita vertus, žiūrint plačiau, ES problema ta, kad mes dažnai žiūrime daugiau lokaliai, savo regiono saugumo ir apginamumo klausimų, didžiosios valstybės žiūri platesniu formatu. Ir tada kyla klausimas ką daryti, kokius gebėjimus bei pajėgumus mes turime.
Todėl ir išplaukia nesutarimai, kad gal mums atrodo, kad ne viskas ambicinga, pavyzdžiui, oro gynybos pajėgumų stiprinimas, o NATO kyla gynybos finansavimo klausimai“, – pabrėžė R. Karoblis.
Dėl pastarojo klausimo jis neslėpė nemažai vilčių dedantis į U. von der Leyen Vokietijos gynybos ministrės pareigose pakeisiančią Vokietijos valdančiosios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) lyderę Annegret Kramp-Karrenbauer. Angelos Merkel įpėdine vadinama politikė kartu su U. von der Leyen gali turėti daugiau svorio keliant gynybos finansavimo didinimo klausimus.
Pasigedo ir Lietuvai svarbių klausimų
Kita vertus, R. Karoblis pripažino, jog naujosios EK pirmininkės kalboje išties buvo galima pasigesti kai kurių akcentų. Pavyzdžiui, kaip prioritetinės sritys nurodytos bendradarbiavimas su Afrika, o ES plėtros klausimuose paminėtos tik Vakarų Balkanų šalys – Šiaurės Makedonija ir Albanija.
Tuo metu Ukrainos, kuri daug metų siekia narystės ES ir kurioje dėl asociacijos sutarties formaliai kilo Maidano judėjimas, U. von der Leyen kalboje iš viso nebuvo. Kaip ir Rusijos, nors būtent ši šalis sulaužė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF), o šioje sutartyje numatytos raketos kelią grėsmę pirmiausiai Europos sostinių saugumui – vietoje to liko Afrika, ES išorės sienų apsauga, kova su terorizmu, neįvardytomis hibridinėmis grėsmėmis ir dezinformacija bei neapykantos kurstymu.
„Taip, matau čia problemą, tik ne iš gynybos, o iš užsienio reikalų pusės. Išties pusiausvyros išlaikymo klausimas lieka, kodėl nepaminėta Ukraina, plėtros perspektyva, juo labiau, kad ir mūsų mūsų prioritetai čia aiškūs, tad tai yra koreguotina, pripažįstu“, – sakė R. Karoblis, tačiau tuo pat metu siūlė prisiminti, kad net patiems ukrainiečiams svarbus yra realus požiūris ir reformų įgyvendinimas, o ne vien formalus perspektyvos suteikimas.
Be to, gynybos klausimais ES linkusi dalintis su NATO – ten, kur prasideda karinė sritis, stengiamasi nesikišti į NATO reikalus, o jei reikia – bendradarbiauti.
Pavyzdys – NATO, o ypač Baltijos šalims svarbūs karinio mobilumo klausimai: iš Vakarų Europos uostų karinė technika ir kiti pajėgumai privalo kuo greičiau ir be biurokratinių suvaržymų sklandžiai atkeliauti iki Baltijos valstybių – jei tik to prireiktų. Anot R. Karoblio, čia vėlgi gali pasitarnauti U. von der Leyen supratimas apie regiono specifiką, problemas bei polinkis įsiklausyti į argumentus, noras spręsti klausimą sutarimo būdu.
Be to, U. von der Leyen žinios padės ir kitoje – ne tik gynybos srityje, bet ir artimiausiu metu sprendžiamą ES paramos bei finansinės perspektyvos klausimus: lietuvių norus ir argumentus U. von der Leyen esą jau gerai žino. Kaip ir Lietuvos bei kitų mažųjų šalių galimą pasipriešinimą pačios U. von der Leyen pasiūlytam kvalifikuotos daugumos balsų įvedimo klausimui.
Baiminamasi, kad tokiu principu politiniuose sprendimuose gali būti eliminuota ES narių veto teisė, nors, kaip pažymėjo R. Karoblis, balsų dauguma Lietuvai kartais išeina ir į naudą, mat iškilus situacijai, kai balsuojama dėl sankcijų pratęsimo Rusijai viena šalis gali jas vetuoti, nėra palanki Vilniui.
U. von der Leyen antradienį užsitikrino Europos Parlamento palaikymą ir taps įtakingos Europos Komisijos pirmininke ateinantiems penkeriems metams. Jos kandidatūra netikėtai buvo iškelta per anksčiau šį mėnesį vykusį įtemptą Europos Sąjungos viršūnių susitikimą, kai buvo atmesti EP remiami kandidatai, laimėjo balsavimą dėl Bendrijos aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos vadovo posto 383 balsais prieš 327. Dar 22 europarlamentarai susilaikė.
60-metė U. von der Leyen lapkričio 1-ąją perims EK vadovo postą iš Jeano-Claude'o Junckerio – kitą dieną po dabartinės vėliausios Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos datos. Jam arba jai tektų tvarkytis su „Brexit“ padariniais, Italijos nenoru vykdyti įsipareigojimus dėl valstybės skolos ir Lenkijos bei Vengrijos užmojais, kurie gali būti nesuderinami su ES taisyklėmis.
