Šiaurės kryptį užsienio politikoje buvo pradėjęs tiesti Vytautas Landsbergis, ir pradžia per pirmuosius dvejus atkurtos Nepriklausomybės metus buvo daug žadanti. Vėliau tą pačią kryptį pabandžiau įpiršti Algirdui Brazauskui, tačiau nesėkmingai. Ir jis, ir vėlesni valstybės vadovai ją palaikė kaip politkorektišką, ir tiek.
Negali sakyti, kad bendradarbiavimas nutrūko, bet faktas, kad Lietuva neišnaudojo potencialo, kurį galėjo atnešti didesnis šalies Prezidentų dėmesys Šiaurės šalims. Visų pirma, atidžiau klausydamiesi kaimynų, – pagal daugelį apklausų, laimingiausių Europos žmonių, – neturėtume tokios socialinės atskirties ir jos padarinių, įskaitant migraciją.
Gydytojai pagal įstatymą
Pirmas skandaliukas G. Nausėdai kilo dar prieš priesaiką, kai paaiškėjo jo pasirinkti asmeniniai gydytojai. Susidarė įspūdis, kad reputacija išrinktajam Prezidentui rūpi mažiau negu išoriškai prestižiniu laikomas vaizdas. Akademikas, rektorius, kardiologas... Gražu – visai kaip stiklinis Nausėdų namo kubas, rėžiantis akį nuo Pučkorių atodangos.
Išrinktojo Prezidento reakcija dėl pasirinkto kauniečio gydytojo labai priminė garsųjį A. Brazausko „vsio zakono“ (viskas teisėta). Apie nepriekaištingą reputaciją, kurią lemia ne tik teistumo neturėjimas, nepagalvojama.
Prezidento įstatymo 18 str. sako, jog Prezidentui du asmeninius gydytojus skiria sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su Prezidentu, o gydymo paslaugas apmoka Prezidento kanceliarija.
Išrinktasis Prezidentas aplenkė visus pirmtakus, pasirinkęs net tris gydytojus: vieną iš Kauno, vieną iš Vilniaus, ir pasilikdamas nuolatinę savo šeimos gydytoją. Sveikatos ministras pritardamas linksėjo ir gyrė. Tačiau po to, pristatydamas savo nebaigtą formuoti komandą, G. Nausėda paaiškino esąs „jaučio sveikatos“ ir tenkinsis šeimos gydytojos paslaugomis. Neaišku, kokia anų dviejų paskirtis.
Miglota, kaip ir turi būti dvaruose.
O kaip Baltoskandijos regione?
Pasidomėjau, kaip gydymo klausimas sprendžiamas ten, kur yra vadinamos gerovės valstybės, į kurias, bent žodžiais, orientuojasi Prezidentas.
Karalius ir karalienes apėjau, nes jų statusas paveldimas ir pareigybė galioja iki gyvos galvos. Karalystėse tikrasis šalies vadovas yra ministras pirmininkas. Tai štai: Kopenhagoje, Stokholme ir Osle premjerai yra tokie patys piliečiai, kaip ir visi. Jokių privilegijų dėl sveikatos apsaugos. Turi savo įprastus gydytojus, kurie prireikus nukreipia pas specialistą. Be to, yra mokamos medicinos paslaugos, ir jas gali pirkti kiekvienas, kieno kišenė leidžia.
Suomijos prezidentūroje man paaiškino, kad dėl Suomijos Prezidento sveikatos priežiūros prezidentūra sudaro sutartį su centrine Helsinkio ligonine. Suomijoje sveikatos apsauga yra dvejopa: municipalinė ir pagal darbovietę. Viešojoje nuomonėje verda ginčai, ar neiškreipia vienodos teisės į gydymą darbinė (angl. occupational) sveikatos apsauga, kai dalis piliečių dėka turtingesnės darbovietės gauna geresnes gydymo paslaugas.
Tik truputį į rytus – ir situacija dėl skaidrumo keičiasi. Pas seseris prie Baltijos Prezidento sveikatos apsaugos klausimas apgaubtas paslaptimi. Iš Talino man nedaugžodžiavo, kaip ir reikėtų tikėtis iš estų. Prezidentės viešųjų ryšių patarėjas raštu atsakė vienu sakiniu, kad prezidentūroje joks gydytojas nedirba. Pabandžius pasitikslinti, kaip organizuojama Prezidentės sveikatos apsauga, tęsinio nesulaukiau.
Iš Rygos irgi išpešiau vos vieną sakinį žodžiu, kurį man leido cituoti: „Prezidentės sveikata rūpinamasi pačiu geriausiu būdu.“ Prasimušti giliau, net gėdinant dėl sovietiško stiliaus formuluotės, man nepavyko, nors kalbėjusioji pripažino, jog tai nėra valstybės paslaptis.
Patogi atskirtis privilegijų bokšte
Taigi, Lietuva šiuo klausimu yra vakarietiškesnė ir skaidrumu labiau panaši į Šiaurės šalis, negu Latvija ir Estija, nors pastaroji intensyviai tikina pasaulį esanti beveik skandinaviška.
Laikas Lietuvai žengti toliau ir iškelti renkamus pareigūnus iš privilegijų bokšto. Aišku, eilėse poliklinikoje Prezidentui nesiūlau stovėti – galima iš anksto sutarti laiką, kad nereikėtų laukti. Bet tik įsivaizduokite, kaip pajudėtų sveikatos reforma, jei Prezidentas su premjeru valandą kitą patrintų kėdę laukiamajame, kol gydytojas pildys kalną privalomų popiergalių!
Lietuviškas Prezidento įstatymas buvo rengiamas suprantant, kad jis skiriamas konkrečiam asmeniui, prisimena tame darbe dalyvavęs teisės prof. Vytautas Sinkevičius. Tas asmuo – Algirdas Brazauskas, kilęs iš sovietinės nomenklatūros, kuri, greta kitų privilegijų, turėjo specialią polikliniką ir ligoninę Antakalnio gale. Be išskirtinių sąlygų savo prezidentinio gyvenimo jis neįsivaizdavo. Buvo kitas laikmetis, ir visuomenei prieš ketvirtį amžiaus visi tie išskirtiniai pagerinimai atrodė normalu.
Kuo labiau europietiška darosi Lietuva, tuo labiau akį rėžia įstatyme stirksančios komunistinės privilegijos. Jas sudėjo pagal tų dienų supratimą, kas priklauso turėti aukščiausiajai valdžiai.
Šiandien pagerinto gyvenimo bokštus liaudies tarnams rasite į rytus nuo Lietuvos ir kitose autokratinėse valstybėse. Bet gal mes jau esame pakankamai nutolę nuo sovietijos ir laikas būtų keisti įstatymą?
Į jokią gerovės valstybę su prikabintais rūmų gydytojais ir kitais panašiais svarmenimis tikrai nenueisime. Kaip sakoma: jei nori daryti tvarką kaime, pirmiausiai apsišluok savo kiemą.