Smagu ant jo pasėdėti ir pabendrauti kartu su savo senai matytu bičiuliu ar giminaičiu. Supažindinti savo mažamečius atžalas su šiuo nuostabiu užsiėmimu. Dar smagiau ne tik pasėdėti bet ir kažką pagauti.
Su smulkia žuvimi – kuojomis, plakiais, aukšlėmis ar „delniniais“ karšiukais paprastai didelių problemų nekyla. Pajaukinus jie greit susiburia ir kimba. Ypač jei reguliariai, bent kas pusvalandį švįstelsi jiems jauko rutulį ar jauko prikištą šėryklę. Tačiau su karšiais dažniausia nėra taip paprasta. Dažnai nepavyksta pagauti plačiašonio, nors ir kaip besistengtum.
Ką daryti? Pirmiausia, pabandykime išsiaiškinti, dėl ko gali nekibti karšiai. O paskui paieškoti, ką galėtume padaryti, kad būtų kitaip.
1 priežastis. Jūsų pasirinkta vieta galbūt yra tolėliau nuo įprasto vietinio karšių “tako”. Kuo daugiau gaudau karšius, tuo labiau įsitikinu, kad karšiai ežere turi savo mėgiamus “maršrutus” ir retai juos keičia. Jeigu jų mūsų lieptas yra toli nuo jų – neagausus jaukas suvadins tik šalia esančias smulkesnes žuvis. Ką daryti? Iš esmės yra du galimi variantai. Pirmas – tiesiog pakeisti vietą. Pažiūrėti, kur žvejoja (ir nuolat jaukina) vietiniai žvejai. Pasiplaukioti su echolotu (jei tokį turite) ir pasižiūrėti, kur plaukioja “ganosi” didesni karšių būriai. Bet jeigu vietos keisti negalite (pavyzdžiui, esate “pririšti” prie savo sodybos ar poilsiavietės), yra kita išeitis. Pabandyti priversti karšius pakeisti įpročius, gausiai jaukinant stambiu jauku: šutintais žirniais, kukurūzais ar kviečiais. Karšis – ėdrus padaras. Jei kažkurioje vietoje nuolat daug maisto – jis įpras čia lankytis reguliariai. Bent jau tol, kol joje kažką skanaus ras. Tik kiek gali tam reikėti laiko? Sunku pasakyti. Kartais tam užtenka ir dienos. Bet dažniausiai prireikia maždaug 3-4 dienų. Retais atvejais – vos ne poros savaičių.
2. Gal būt karšiai čia kimba tik tam tikru metu. Ir tas metas nesutampa su tuo laiku, kada čia žvejojate jūs. Kiekvienas ežeras (ir kai kada – net ir konkreti jo vieta) turi laiką, kada karšiai čia maitinasi aktyviai. Ir kada – praktiškai nesimaitina. Vasarą kai kuriuose ežeruose dažnai nusistovi „naktinis grafikas“. Kimba, sakysim nuo dvyliktos iki 3 valandų ryte. Arba tik ryte – nuo šeštos valandos ryto iki devintos. Žinau bent keletą ežerų ( viename iš jų kaip tik teko žvejoti praeitą savaitgalį), kur didesnį karšį gali sugauti tik per pačius pietus, maždaug nuo 11 iki 15 valandos. Kitu laiku ramybės neduoda tik smulkios kuojos.
Užtvankose karšių aktyvumas dažnai priklauso nuo to, ar yra srovė. O pastaroji priklauso nuo to, kaip vandenį leidžia vietinė hidroelektrinė, jei tokia yra. Srovelė gali būti vos juntama, bet jos poveikis – labai ryškus
Norint pasiekti rezultatų, tą laiką reikia išsiaiškinti? Kaip? Nepagailėkite laiko ir pastangų susidraugauti su vietiniais žvejais. Jie tikrai žino, kada, kur, kokiu oru ir ant ko kimba karšiai. Tereikia truputis jūsų dėmesio (kartais – vienos kitos „draugystės“ cigaretės ar skardinės alaus) ir gaunineįkanuojamų žinių. Žinoma, galima, viską atrasti savo jėgomis. Bet tai pareiklaus daug laiko ir pastangų. Ar verta?
3. Gali būt šiuo metu, dėl netinkamo oro jie nesimaitina. Būna tokių dienų (lyg tyčia dažnai sutampančiu su vien iš savaitgalio dienų), kai žuvis visiškai neaktyvi. Geriausias tokios dienos požymis – jeigu šios žuvys visiškai nekimba ir kitur. Paskambinkite (jeigu, aišku turite kam) bičiuliams, kurie žvejoja karšius kituose vandens telkiniuose. Jeigu jie patvirtins, kad ir pas juos karšiai visiškai nekimba, tai tikėtina, kad karšių „streikas“ šiandien yra visuotinis.
Teoriškai gal įmanoma net ir pasyviausią karšį išjudinti kažkokiais stebuklingais jaukais ar masalais. Bet praktiškai geriau tokią dieną paskirti kažkam kitam ir pajaukinus, ateiti rytoj. Pastebėjau, kad labai dažnai tokios „juodos dienos“ sutampa su rytų krypties vėjais. Bet nebūtinai.
4. Karšiai jūsų jaukintoje vietoje visgi sukinėjasi, bet neparenkate tinkamo masalo ar kabliuko dydžio. Vidurvasarį karšiai kartais iš tiesų dažnai tampa išrankūs lyg aikštingos mergaitės. Nenori čiupti nei kukurūzo, nei musės lervos ar sliekelio. Bet godžiai griebti kažkokurio iš šių komponento „sumuštinį“Arba, apskritai, panorėti kažkokios egzotikos. Pavyzdžiui, braškės skonio granulės, „pakvėpintų“ ir geltonai dažytų musės lervų. Ir nekreipti dėmesio į kitus masalalus.
Tai pat pasitaiko, jog ne ir dideli karšiai nori tik itin mažo masalo – vienos musės lervos ar jos kokono, užmautos ant ne didesnio, kaip 14-16 nr. kabliuko. Arba retesniais atvejais – kaip tik labai didelio ir “mėsiško” masalo – pav. naktinio slieko. Ar nemažo baltyminio kukulio. Žūklėje reikia turėti kuo įvairesnių masalų ir jei tik nekimba – bandyti, bandyti ir bandyti. Kito kelio aš nežinau.
5. Galbūt vanduo susisluoksniavęs pagal temperatūrą - žuvys pakilusios nuo dugno ir laikosi kažkur vidur vandens. Tokia sitaucija gali iš proto išvaryti bet kurį dugninės mėgėją. Pamenu, su bičiuliu Raimondu prieš porą metų tris dienas jaukindami geriausias jaukas ir sėdėdami pačiu įvairiausiu paros laiku niekaip nesugebėjome pagauti didesnės nei delnas žuvies. Jei ne mano turėtas „deeperis“, tąkart turbūt taip ir nebūtume suvokę, kas čia vyksta. Pamėčius jaukinimo vietoje „povandenines akis“, aiškiai pasimatė, kad nors jaukintoje vietoje ir aplink ją vyravo 5-7 metrų gyliai, tačiau didelių žuvų būriai laikosi tik 2-3 metrų atstumu nuo vandens paviršiaus. Bičiulis nenorėjo tuo patikėti ir aiškino, kad gal blogai rodo mano prietaisas. Teko susimontuoti plūdinę – maždaug dviejų su puse metrų gylyje kibimai pasipylė vienas po kito. Tiesa, didelių karšių tąkartip ir nepagavome. Bet užtat puskaršių ir stambesnių kuojų – į valias.
Priežasčių, kodėl neišeina sugauti karšių (ir receptų, ką tada daryti) tikriausia gali būti ir daugiau. Bet,visgi, šios mano praktikoje pasitaiko dažniausiai. Ir jas išsprendus, dažniausia persilaužimą karšių gaudymo „fronte“ pavyksta pasiekti. Pabandykite!
