Japonų televizijos šou „Bušido – kovotojo kelias“, adaptuotą Europos žiūrovams, rengė UWFI (Union of Wrestling Force International) federacija.
Legendinio amerikiečių imtynininko Lou Theszo ir grupelės japonų kovotojų su žvaigžde N. Takada priešakyje bendras projektas tapo nepaprastai populiarus. Tai – tos pačios amerikietiškos imtynės, tik daug realesnės.
„Kuriame naują lygą ir norime proveržio imtynėse. Mūsų kovas daug įdomiau stebėti, nei klasikines amerikietiškas imtynes. Mūsų prioritetas – sportinis akcentas“, – pristatydamas naują turnyrą kalbėjo vienas iš bušido kovų įkūrėjų Yuko Miyato.
Taisyklėse buvo apibrėžta, kad japonų bušido kovose nugalėtojas turėjo paaiškėti pagal sportinį principą, o ne pagal susitarimą. Čia buvo aiškios taisyklės, neleidžiančios jokių šuolių nuo ringo virvių ar kėdžių laužymo į varžovo nugarą.
Taisyklės draudė smūgius kumščiais (tik atviru delnu), smūgius galva, smūgius koja į gulintį varžovą, jei jis nesigina, o leistini buvo visi smaugimo ir skausmingi veiksmai, taip pat metimai.
Bušido apjungė kelis kovos menus – kikboksą, dziudo, imtynes, karatė ir kitus. Įspūdingi metimai, stiprūs smūgiai kojomis ir beprotiškos atakos rankomis neretai baigdavosi sunkiomis traumomis ir prapliupusiu krauju.
Kovos vyko nuo 15 iki 60 min., o jų trukmė dažniausiai priklausė nuo dvikovos reikšmės. Skausmingo veiksmo ar smaugimo galima buvo išvengti, jei palieti ringo virvę. Tačiau dėl to netenki balo. Daugiausiai – 3 balai – buvo skiriami už nokdauną, už akcentuotą permetimą per save – balas.
Nugalėtojas paaiškėdavo suskaičiavus balus, po nokauto ar diskvalifikavus varžovą už nelegalų smūgį.
Didelio populiarumo sulaukė ir porinės dvikovos – bet kuriuo momentu galėjai paliesti komandos draugą ir perduoti jam estafetę, jei atsirado nuovargis, trauma ar kitos priežastys.
Bušido turnyrai vyko visuose stambiausiuose Japonijos miestuose, juose rinkdavosi per 50 tūkst. žiūrovų. Kultine tapo Tokijo „Nippon Budokan“ arena, kur ateidavo ne mažiau nei 10 tūkst. kovos menų gerbėjų, o rekordai buvo fiksuojami ties 60 tūkst. žiūrovų riba.
Japonų sirgaliai buvo labai ramūs ir plodavo tik išvydę įspūdingą veiksmą. „Kai pirmą kartą patekau į japonų ringą, ilgai negalėjau priprasti ir suprasti, kas vyksta. Kodėl taip tylu? Niekas neatėjo? O gal mes teatre? Japonų sirgaliai – labai specifiniai. Tačiau jie puikiai išmano kovų menus“, – dalijosi įspūdžiais amerikiečių imtynininkas, bušido čempionas Super Vaderis.
Japonijoje išties visi mėgsta imtynes, o bušido kovotojai – dievukai. Marškinėliai su N. Takados autografu kainavo 100 JAV dolerių ir būdavo išperkami per pora valandų. Kaina už plakatą su japonu – apie 40 dolerių.
„Pradžioje kovos kėlė didelį susidomėjimą, bet publika troško kraujo. Kuo toliau, tuo daugiau ten buvo tiesos. Viskas tapo rimta – tikros kovos ir realus pavojus. Net ne viską transliavo per televiziją – uždara erdvė, veikė totalizatorius. Mes stengėmės išnaudoti egzotinius veiksmus, kad patiktume žiūrovams. Dirbome kasdien, krūviai buvo milžiniški“, – prisiminė tuomet populiarus rusų kovotojas Viktoras Zangijevas.
Ir tęsė: „Atsimenu dieną: karštis nepakeliamas, ringas – tiesiai po kaitinančia saule. Po dvikovos dar sėdėjau ir pasirašinėjau apie tūkstantį atvirukų. Kiekvieno kaina – po 40 dolerių. Tai įėjo į mano kontrakto sąlygas. Mokėjo, žinoma, gerai, tačiau bet kuris galėjo gauti sunkią traumą. Kartą gavau tokį stiprų smūgį koja, kad atsitokėjau tik rūbinėje. Ten ir nusprendžiau, kad geriau senatvę praleisiu ne neįgaliojo vežimėlyje, o ant savo kojų. Jokie pinigai to nepateisins. Todėl ir baigiau.“
Kai kurios kovos tapo tikra klasika. Pavyzdžiui, japonų tarpusavio dvikovos – N. Takada prieš Kazuo Yamazaki, japonai prieš Ameriką, JAV prieš Rusiją.
Turnyro superžvaigždė N. Takada čempiono diržą išsaugojo daugiau nei dvejus metus. Jis atrodė geriausiai subalansuotas kovotojas – gera gynyba, kokybiška kova, o pagrindinis ginklas – smūgiai kojomis. Iš japonų jam prilygti galėjo nebent K. Yamazaki.
Pagrindiniais N. Takados varžovais tapo amerikiečių kovotojai. Į titulą kėsinosi Gary Albrightas – žmogus su randu iš Montanos. 150 kg sveriantis imtynininkas visuomet vilkėjo raudoną triko ir stebino savo jėga.
„Gary buvo labai stiprus. Jis keldavo mus kaip pienių pūkelius ir užsimojęs tėkšdavo į ringo grindis. Kartą vaikinui taip buvo sulaužyti kaklo slanksteliai – toks stiprus smūgis buvo galva po metimo. G. Albrightas – gyva žmogaus jėgos legenda. Abejoju, ar jis kada nors nuoširdžiai dirbo treniruoklių salėje, jo jėga – prigimtinė. Atrodė, jis gali mus mėtyti vienu pirštu“, – prisiminimais dalijosi tuomet kovojęs japonas Yoji Anjo.
Leonas Allenas White'as – kitas amerikiečių milžinas, kėlęs visiems siaubą. Pasaulyje jis buvo žinomas Super Vaderio pravarde. 170 kg sveriantis plikis su kauke bušido ringe įveikė ir N. Takadą, ir G. Albrightą.
1994 metais Super Vaderis laimėjo UWFI „Grand Prix“ turnyrą ir tapo pirmuoju čempionu ne iš Japonijos. Tiesa, po 8 mėnesių N. Takada paėmė revanšą ir susigrąžino čempiono diržą.
Japonai taip pat suprato, kad be rusų kovotojų turnyro populiarumo nepakelsi. 1989 metais buvo vykdoma atranka iš 50 kovotojų, kurie neseniai baigė karjerą ar netrukus rengėsi tai padaryti.
V. Zangijevas pasakojo, kad pirmasis su juo kalbėjosi Antonio Inoki – tas pats, kuris praėjusio šimtmečio 7-ame dešimtmetyje ringe kovojo su bokso legenda Muhammadu Ali.
Skautai iš Rusijos atrinko tautiškai margą kompaniją: Salmaną Hašimikovą, V. Zangijevą, Vladimirą Berkovičių, Šotu Čočišvilį ir Vachu Jevlojevą. Atvykusius į Japoniją juos nusiuntė į treniruočių centrą, kur apmokė bušido technikos pagrindų.
„Man nuolat galva sukosi. Ten buvo taip – pašoki ir iš 1,5 m krenti ant nugaros. Fiziškai vyresniems kovotojams buvo sunku, man – juo labiau. Treniruotė vyko ant imtynių čiužinių. Jei bijojai, jie sakė: „Išmesk kojas į priekį ir krisk“. Ir taip beveik visą treniruotę. Kritome, kritome ir vėl kritome. Mokėmės“, – pasakojo V. Zangijevas.
S. Hašimikovas viename iš interviu praskleidė finansinę reikalo pusę: „Nežinau, kokiu principu jie rinkosi dalyvius. Su manimi jie sudarė trejų metų sutartį. Sutikau dėl banalios priežasties – dariau tai, ką gerai mokėjau ir gavau neblogą kaip sovietiniam žmogui uždarbį. Man mokėjo beveik 5 tūkst. JAV dolerių už dvikovą. Iki tol aš beveik 6 metus uždirbdavau po 87 rublius. Net nesvarstęs priėmiau pasiūlymą ir išskridau į Japoniją.“
S. Hašimikovas ir V. Zangijevas tapo labai populiarūs Japonijoje. Pirmasis žavėjo jėga, nepaisant garbaus amžiaus, o V. Zangijevas stebino akrobatiniais triukais ir beprotiškais skausmingais veiksmais.
Organizatoriai į sutartį įtraukė aiškią sąlygą – kovotojai iš Rusijos turi eiti į ringą su triko, ant kurio būtų užrašas SSSR arba šios buvusios valstybės herbas.
„Sovietinių kovotojų komandą vadino „Raudonojo buliaus armija“. Dauguma kovų buvo suplanuotos, kitaip daugelis mano varžovų nebūtų turėję jokių šansų. Scenarijus buvo paprastas: gėris visuomet nugali blogį. Mes šioms kovoms ruošėmės rimtai tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – pasakojo S. Hašimikovas.
Porinės dvikovos JAV prieš Rusiją virto bekompromisėmis. Rusams atstovavo S. Hašimikovas ir V. Berkovičius, o JAV – G. Albrightas ir būsimas UFC čempionas Danas Severnas. Abu kartus pergalę šventė rusai. Scenarijus buvo toks, kad V. Berkovičius išvargindavo savo oponentus, o S. Hašimikovas juo pribaigdavo skausmingu veiksmu.
V. Zangijevas tapo tikra žvaigžde kovose vienas prieš vieną. Net jei jis pralaimėdavo, suspėdavo atlikti keletą neįtikėtinų triukų ringe ir pašokdindavo žiūrovus iš savo vietų.
„Manau, kad Japonijoje visi mane prisimena. Neseniai sutikau Maskvoje japoną ir buvau nustebęs, kai šis nusišypsojo ir kreipėsi: „Viktor-san“? Linktelėjau atsakydamas, kad tai aš. Jis paėmė mano autografą ir nusifotografavo“, – pasakojo V. Zangijevas.
Lietuvos žiūrovų pažintis su bušido kovos menu prasidėjo Baltijos televizijoje, kuri kartu su filmų paketu įsigijo paslaptingą laidų ciklą. Iš pradžių vyko diskusijos dėl jo transliavimo, tačiau už šią naujovę pasisakęs sporto prodiuseris Vytaras Radzevičius nusprendė rizikuoti ir pats ėmėsi komentuoti tuo metu žiūrovams neįprastas kovas.
„Kelis specialistus bandėme, buvo atėję ir karatė, ir sambo, ir dziudo ekspertai, bet pasirodė, kad kiekviena sporto šaka traukia paklodę į savo pusę. Čia kovos buvo unifikuotos ir reikėjo plačiau žiūrėti, lyginti žanrus ir stilius“, – DELFI yra sakęs pirmasis bušido komentatorius Lietuvoje V. Radzevičius.
Anot jo, kadangi tai buvo tam tikras šou, tai reikėjo ir tam tikrą kalbą vartoti: „Galima buvo ir pajuokauti, sugalvoti terminų. Taip atsirado ir tas vaizdingas terminas „Bostono krabas“. Nežinau, ar lietuviai imtynininkai taip sako, bet amerikiečiai tą veiksmą vadina „Bostono krabu“.
Tas pats „Viščiuko sparnelis“, kai užlaužia ranką, tikrai panašu – vaizdingas palyginimas. Komentuodavau tai, ką matydavau. Esu prigalvojęs visokių palyginimų kaip „profilaktinis smūgis“, „rišo mazgu“, „kala galva vinis į ringą“. Buvau įsijautęs į tą dalyką. Turėjome įrašus, bet niekada nežiūrėjau iš anksto – norėjau, kad gautųsi gyvas komentavimas.“
Dabar žinomas keliautojas ir rašytojas tuomet negalėjo atsistebėti, kokios populiarios tapo laidos su bušido kovomis.
„Transliacijas žiūrėdavo šeimomis, o kitą dieną kovos buvo aptarinėjamos darbe, mokykloje ar kieme. Žmonės žiūrėjo ir mane tai pribloškė. Keisčiausia, kad žiūrėdavo ir moterys. Vėlai rodydavo tą laidą, ir moterys žinojo kovotojų pavardes, rašydavo laiškus ir prašydavo duoti tų kovotojų kontaktus. Tai stulbino“, – pasakojo jis.
Tuomet dažnai kilo ginčai, kokios tos kovos yra – surežisuotos ar tikros?
„Tai daugiau šou nei sportas. Iš pradžių dar galvojau, kad viskas iš tikrųjų, bet radau įvairių straipsnių, kur buvo vartojami žodžiai „atidirbti susitikimai“, tuomet supratau, kad tai labai gerai surežisuotas šou, kur tikrų veiksmų yra apie 60 proc.
Kai vienas iš kovotojų, Volkas Hanas, buvo atvykęs į sambo turnyrą Vilniuje, tiesiai jo paklausiau apie surežisuotas kovas, o jis gudriai, kaip kaukazietis, atsakė, kad nei taip, nei ne. Tas neaiškumo momentas ir tvyro kovose“, – DELFI yra sakęs V. Radzevičius.
1995 metais UWFI organizacijoje prasidėjo finansinės problemos. Imtynininkai ėmė rinktis kitus turnyrus, L. Theszas atsisakė bendradarbiauti su UWFI, o paskutinis šios federacijos turnyras vyko 1996 metų gruodį. Didžioji dalis kovotojų liko Japonijoje ir perėjo į kitų organizacijų varžybas, kiti – baigė karjeras, daugelis patraukė į MMA ir kikbokso kovas.
N. Takada 1997 metais debiutavo MMA ir tapo pirmojo „Pride“ turnyro dalyviu. Mišriuose kovos menuose japonų žvaigždei ne itin sekėsi – iškovojo dvi pergales, išplėšė dvi lygiąsias ir patyrė 6 pralaimėjimus. Tiesa, ten jis nugalėjo pirmąjį UFC čempioną Marką Colemaną ir pasiekė lygiąsias su garsiuoju kroatu Mirko Cro Copu.
Baigęs karjerą N. Takada vadovavo kovų organizacijai „Hustle“, o dabar dirba pagrindinėje japonų MMA organizacijoje „Rizin“.
Super Vaderis 20 metų blaškėsi tarp populiariausių Japonijos turnyrų ir WWE. Jau šio šimtmečio pradžioje piktnaudžiauti alkoholiu ėmęs Leonas išsiskyrė su žmona. Tuomet prasidėjo problemos su sveikata.
2011 metais per kelio operaciją gydytojai padarė klaidą ir dėl patekusios infekcijos kovotojas buvo pusmetį prikaustytas prie ligoninės lovos. Vos pasveikęs Super Vaderis išskrido į Japoniją dalinti autografų, tačiau skrydžio metu prarado sąmonę ir daugiau nei mėnesį buvo komoje. Per tą laiką jis prarado daugiau nei 50 kg svorio.
Vėliau jam buvo nustatytas širdies nepakankamumas, tačiau Super Vaderis rėžė, kad nesirengia mesti kovų ir jau geriau mirs ringe. Praėjusių metų birželį jis mirė susirgęs plaučių uždegimu.
G. Albrightas perėjo į „All Japan Pro Wrestling“ (AJPW) organizaciją, kur dukart tapo porinių dvikovų čempionu. 2000 metų pradžioje Pensilvanijoje vykusioje dvikovoje jis neteko sąmonės. Atgaivinti sportininko medikams nepavyko – kovotojas dėl sustojusios širdies mirė būdamas vos 36 metų amžiaus.
G. Albrightas, kaip ir Super Vaderis, turėjo problemų su širdimi ir sirgo diabetu. Jis ketino baigti karjerą iki 2002 metų ir atidaryti imtynių mokyklą Montanoje.
Antrasis japonų bušido numeris K. Yamazaki grįžo į „New Japan Pro Wrestling“ (NJPW) organizaciją, kur laimėjo keletą porinių dvikovų. 2000 metais jis baigė karjerą ir iki šiol moko smūgių technikos dirbamas treneriu bei komentuoja turnyrus viename japonų televizijos kanale.
Y. Anjo išmėgino save kikbokse ir MMA, tačiau imtynėse jam sekėsi geriau. Jis nelaimėjo nė vienos iš 6 kovų MMA ir triskart pralaimėjo UFC turnyre. Vėliau padėjo N. Takadai „Hustle“ organizacijoje, o karjerą baigė tik 2015 metais. Tuo metu Y. Anjo buvo 46 metai ir svėrė jis 35 kg daugiau nei legendiniais bušido turnyro metais.
Aukščiausias bušido kovotojas Yoshihiro Takayama (196 cm ūgio) taip pat nesėkmingai mėgino laimę MMA (1 pergalė ir 4 pralaimėjimai) ir grįžęs į imtynes sėkmingai ten grūmėsi iki pat 2017 metų.
Prieš dvejus metus Y. Takayama per sudėtingą veiksmą ringe patyrė sunkią kaklo traumą ir dėl stuburo smegenų pažeidimo buvo paralyžiuotas nuo kaklo iki kojų pirštų galų. Kovotojas gali kvėpuoti savarankiškai, tačiau gydytojų verdiktas liūdnas – japonas daugiau niekada negalės vaikščioti.
D. Severnas sėkmingai derino karjerą imtynėse ir mišrių kovų turnyruose. MMA amerikietis iš viso turėjo 120 kovų (101 pergalė) ir atsilygino Rusijos atstovams už pralaimėjimą bušido ringe – dukart nugalėjo Olegą Taktarovą. D. Severnas tapo UFC čempionu ir yra įtrauktas į MMA šlovės muziejų. Iki šiol jis dar imasi ringe, nors jam jau 61-eri.
Keturiskart pasaulio laisvųjų imtynių čempionas S. Hašimikovas po UWFI uždarymo į ringą daugiau negrįžo. Kovotojas gyvena Maskvoje, dažnai lanko gimtinę Čečėnijoje, pernai viena iš Grozno gatvių buvo pavadinta jo vardu. Salmanas dirba treneriu.
V. Zangijevas iki šiol žinomas elektroninių žaidimų fanatams. Personažas Zangief iš „Street Fighter“ žaidimo buvo V. Zangijevo kopija. Kovotojas moko jaunimą imtynių.
