Nuo 1977 iki 2016 metų pensininkų pajamų pokyčius įvertinusi Didžiosios Britanijos vyriausybė priėjo išvados, kad šalies senjorai gyvena geriau ir gauna daugiau pajamų didele dalimi dėl to, kad privačiai kaupė patys, nemažai prisidėjo ir masiškai pensijų planų įgyvendinime dalyvaujantys šios šalies darbdaviai.
„Sprendimai kaupti pensijai savo jėgomis ar ne, kaip intensyviai, o gal paskirti tą kelių procentų atlyginimo dalį vartojimui yra neabejotinai svarbūs II pakopoje dalyvaujantiems Lietuvos dirbantiesiems. Tačiau nurimus aistroms verta pažvelgti į valstybės, kuri dėl aukšto gyvenimo lygio ir socialinio aprūpinimo tapo viena populiariausių emigracijos krypčių lietuviams – Didžiosios Britanijos patirtį“, – sako LIPFA prezidentas Šarūnas Ruzgys.
Ši Vakarų Europos šalis, turinti kur kas ilgesnę dalyvavimo kapitalo rinkose patirtį ir į tai įtraukusi šalies gyventojus konstatuoja, jog daugiau nei pusę pensininkų pajamų padidėjimo nuo 1977 metų iki 2016-ųjų finansinių metų pabaigos (tų metų kovo mėnesio) galima priskirti privačių pensijų pajamų padidėjimui. Jis palyginamuoju laikotarpiu išaugo beveik septynis kartus: nuo 1800 svarų sterlingų per metus 1977 metais iki 12400 svarų sterlingų 2016 metais. Tokį pokytį lėmė tai, jog padidėjo privačią pensiją gaunančių britų namų ūkių dalis, taip pat padidėjo jų gaunamos sumos.
Iškalbinga, kad 1977 metais tik apie penktadalio, arba 21 proc. britų pensininkų namų ūkių metų pajamos viršijo 10000 svarų sterlingų, tačiau 2016 metais tokių namų ūkių dalis išaugo net iki 96 proc.
„Didžiosios Britanijos vyriausybė konstatuoja, kad 2016 finansinių metų pabaigoje privačią pensiją gaunantys šalies pensininkų namų ūkiai disponavo apytiksliai 1,6 karto didesnėmis pajamomis palyginti su tais senjorais, kurie privačiai nekaupė. Mes nuolat siekiame lygiuotis į išsivysčiusias Vakarų valstybes ir tai yra vienas iškalbingiausių tyrimų bei pavyzdžių, skatinantis nepaskęsti techninėse detalėse, o kaip tik pažvelgti plačiau ir siekti perimti efektyviausius principus“, – įsitikinęs Š. Ruzgys.
Jo teigimu, kiekviena šalis pasirenka ir įdiegia individualius socialinio aprūpinimo sprendimus, skirtus pensijos amžių pasiekusiems gyventojams, todėl ir jų palyginimas tarpusavyje yra gana komplikuotas.
Pavyzdžiui, Didžioji Britanija taiko principą, jog į pensijų kaupimą turi būti masiškai įtrauktos įmonės, o nuo šių metų balandžio šalies vyriausybės sprendimu minimalus darbdavio indėlis į darbuotojo pensiją negali būti mažesnis negu 3 proc. Pats darbuotojas nuo algos skiria 5 proc., o bendras minimalus įnašas kartu su darbdaviu pensijos kaupimui siekia 8 proc. Britų vyriausybė, kuri asmeninį kaupimą remia per mokesčių lengvatą, pažymi, kad daugelyje pensijų planų įnašai kaupimui yra dar didesni.
Š. Ruzgio teigimu, akivaizdu, kad Didžiojoje Britanijoje kaupimo minimumas yra gerokai didesnis už lietuviškąjį maksimumą (3+1,5) ir tai gali būti vienas iš argumentų, kodėl privati pensijos dalis džiugina šalies pensininkus bei vyriausybę. Jo nuomone, Vakarų šalis vienija precedento neturintys demografiniai iššūkiai bei spartus visuomenės senėjimas, ir auganti asmeninės atsakomybės už savo ateitį reikšmė.
„Pasaulis smarkiai keičiasi, o viešieji finansai patiria vis daugiau spaudimo išlaikant dirbti nebegalinčius visuomenės narius, taip pat vis garsiau išsakomas lūkestis, kad biudžeto išlaidas būtų galima perskirstyti teisingiau. Lietuvoje formuojasi taupymo kultūra, tačiau britų pavyzdys rodo, kad ekonomikoje stebuklų tikėtis neverta – tik vartojimą tam tikru metu apribojantys ir maksimaliai kaupiantys gyventojai pensijoje gyvena geriau“, – sako Š. Ruzgys.
Be pirmosios pakopos, arba „Sodros“, Lietuvoje apie 80 proc., iš viso beveik 1,3 mln. dirbančiųjų, dalyvauja dar ir II pakopoje, kur jų santaupos finansiškai prisidedant valstybei investuojamos gyvenimo ciklo fonduose. Liberalesnėmis sąlygomis galima kaupti ir III pakopos pensijų fonduose, kurie turi daugiau kaip 65 tūkst. klientų ir valdo apie 114 mln. eurų turto.
Nors teisės aktuose numatyta galimybė steigti profesinius pensijų kaupimo fondus, kurie galėtų užtikrinti dirbantiesiems dar vieną pajamų šaltinį, tačiau jų kūrimui bei dalyvavimui juose vis dar trūksta paskatų ir darbdaviams, ir darbuotojams.
