– Nusikelkime į praeitį. Kokia Gerda buvo vaikystėje?
– Ji visada buvo labai drąsi, užsispyrusi, aktyvi, visur turėjo būti pirma. Pamenu, darželyje, kai jai buvo gal du metukai, vyko fotosesija. Vienas iš vaikų turėjo būti gydytojas, o kiti – pacientai. Ji pasakė, jei nebus gydytoja, išvis nedalyvaus fotosesijoje. Ir buvo gydytoja. Ji nežaisdavo su lėlėmis, o laipiodavo po aukščiausius medžius, nors mes ją ir bardavome dėl to. Pamenu, atsikraustėme į naują rajoną, aplink dar vyko statybos. Išeidavo Gerda į kiemą, aš žvilgteriu pro langą, o jos jau nėra kieme – nuėjo laipioti po statybas. Ji labai mėgo dainuoti, sakyti eilėraščius. Amžiną atilsį tėtis mokino ją groti gitara. Visas Butkutės dainas mokėjo. Ir dainuodavo Butkutės balsu, mes sakydavome: „Dainuok savo balsu“, bet jai jau net neišeidavo.
– Apie kokią profesiją svajojo Gerda?
– Dainininkės. Ji visada norėjo būti scenoje. Lankė dramos būrelį, bažnytinį chorą, giedojo psalmes, viską mokėjo. Į muzikos mokyklą buvo įstojusi tris kartus. Mokėsi groti ir smuiku, ir fortepijonu. Modelių agentūrą lankė. Visada norėjo būti scenoje. Turėjo labai gerą atmintį, pamokų jai ruošti nereikėdavo. Ji labai gerai klausydavosi per pamokas ir viską prisimindavo. Mokėsi labai gerai. Ir šiaip buvo gera mergaitė. Tik po mokyklos ne visada tiesiai į namus eidavo, o pas drauges. Užsibūna kur nors, tai mes su tėčiu jau važiuojame ieškoti.
– Ar tekdavo kokias bausmes skirti?
– Apsieidavome su pokalbiais, nes ji labai tėtės klausydavosi. Tėtis buvo griežtas, bet net ir šiandien abi dukros sako, kad yra jam labai dėkingos, kad teisingai išauklėjo. Pamenu, kai Gerda buvo kokių 6 metų, kartą pastačiau ją į kampą. Sakiau, kad stovės tol, kol neateis atsiprašyti. Atsiprašyti ji taip ir neatėjo. Aš atėjau jos atsiprašyti.
Turėjome tetą, kuri gyveno kaime ir turėjo 8 vaikus, Gerda labai norėdavo ten važiuoti. Galėdavo daryti ką nori. Kartą atvažiavome ir radome ją prūde kartu su ančiukais besiturškiančią, visą baisią, purviną. Kad važiuotume namo, pirmiau reikėjo ją gerai išmaudyti.
– Užauginote ne tik Gerdą, bet ir keliais metais jaunesnę dar vieną dukrą. Kokie jūsų santykiai su dukromis buvo? Daugiau kaip draugės ar vis tiek griežtesnio žodžio nevengėte?
– Visada kaip draugės. Ir tuomet, ir dabar. Mes visos trys labai gerai sutariame. Kai vyras numirė, net ir tų draugių per daug neturiu. Geriausios draugės man yra vaikai.
– Gal turėtumėte kokį patarimą, kaip atrasti tą aukso vidurį tarp mamos ir draugės?
– Nežinau, aš visur leisdavau joms eiti, kur norėdavo. Labai pasitikėdavome jomis. Leisdavome į šokius, bet būdavo pasakyta, kad 23 val. atvažiuos tėtis parsivežti. Gerdai tas labai nepatikdavo, nes visi draugai dar likdavo ir namo pareidavo smagiai pėsčiomis, o jos tėtis atvažiuodavo. Bet taip buvo iki baigė mokyklą.
– Ar davėte kokių nors patarimų, renkantis profesiją?
– Ne. Ką ji norėjo, tą ir mokėsi. Ji buvo labai daug išbandžiusi ir kadangi labai norėjo būti matoma, pati nuėjo į Marijampolės televiziją. Priėmė ją. Paskui Vilniuje baigė žurnalistikos kursus, perėjo konkursą į „Super LT“, paskui dirbo Lietuvos ryto televizijoje ir galiausiai pateko į laidą „24 valandos“.
– Ar nebuvo nerimo, kad televizija sugadins dukrą?
– Ne, aš ja labai pasitikėjau. Ir dabar, kai būna jos reportažai, visada žiūriu. Turiu daug pažįstamų ir nė vienas jų nėra pasakęs, kad Gerda kažką ne taip daro. Sako, kad įsijungia televizorių vien tam, kad Gerdos paklausytų. Ji labai gerai mokėsi, gražiai rašinėlius rašydavo. Buvo visada visų mylima.
– Ar nepasikeitė po to, kai tapo žinoma?
– Ne. Visiškai. Stebiu kitas merginas, matau, kad kitos pasidaro „pasikėlusios“. O Gerda kaip ir, tarkime, Irūna liko tokia pati.
– O kaip motinystė pakeitė Gerdą?
– Kai būdama dvidešimt kelių metų susilaukė Marko, ji buvo dar labai jauna. Kai šį pavasarį susilaukė Nikolo, į motinystę ėmė žiūrėti visaip kitaip. Net juokauju, kad augina tarsi būtų kokia močiutė. Ji jau labiau rūpinasi, turi daugiau atsakomybės – tokia tikra mama. Gal dėl to ir reikia tų vaikų susilaukti vyresniame amžiuje, kad jais labiau rūpintumeisi. Tą leliuką ji labai myli.
– Ar matote skirtumų tarp to, kaip vaikus augina Gerda, šiandienės mamos, ir kaip auginote jūs pati?
– Gal dabar daugiau visko yra vaikams: ir būrelių daug, ir pramogų. Mano laikais to nebuvo. Dabar ir tos sauskelnės. Mes gyvenome be patogumų, vandens reikėdavo patiems parsinešti. Nebūdavo tiek laiko, kad galėtum užsiimti su vaikais, kiek dabar tėvai turi. Aišku, ir dabar jie bėga, skuba, daug darbų turi, bet dabar daug kas lengviau.
– Bet daugelis dabar kaip tik skundžiasi, kaip sunku...
– Taip, ką sakytų anuomet... būdavo pareinu namo, o kampe – kalnas vystyklų, viską reikia išskalbti. Dabar dar ir tų visokių mišinukų pilna, tyrelių, o aš pati viską darydavau, virdavau tuos ryžių klijus... siaubas, kiek darbų būdavo.
– O kaip praėjo Gerdos paauglystė? Ar buvo bemiegių naktų?
– Buvo vieną kartą, bet tuomet Gerdai buvo jau 20 metų. Ji išvažiavo su draugais, telefonų dar nebuvo, ir sugedo jiems miške automobilis. Aš jos pralaukiau iki 4 valandų ryto.
– Ar šiandien juntate, kad dukra yra žinoma?
– Taip, labai. Ypač tai juntama Marijampolėje. Jei Gerda atvažiuoja į namus, nepažįstami žmonės sveikinasi ir tikrai labai gražiai kalba. Nebuvo nė vieno atvejo, kad pašieptų ar kokį piktą žodį pasakytų.
– Ar šiandien Gerda skambina jums, klausia kokių nors patarimų?
– Dėl vaikų auklėjimo tai neklausia, bet šiaip visokių patarimų teiraujasi. Kasdien susiskambiname po kelis kartus. Labai daug bendraujame. Beveik kiekvieną savaitgalį atvažiuoja.
– O kaip dėl širdies reikalų, ar tardavosi su jumis?
– Žinokite, kad ji tų vaikinų ne tiek daug ir turėjo. Ji draugavo su savo klasioku, už kurio ir ištekėjo. O Andrius jai yra antras. O tų meilės paslapčių daug patikėjusi man buvo. Bet nepasakyčiau, kad labai paisydavo mano nuomonės. Turėjo ir savąją tvirtą nuomonę. Aš nė į vienos dukros gyvenimą nesikišu. Patarti patariu, bet kad mokinčiau, kaip gyventi, ne. Leidžiu nuspręsti pačioms. Labai nenorėjau, kad į mano kištųsi, ir pati nesikišu. Gal dėl to ir draugės esame.