Liepos 1 d. Local Pub, Jasinskio 1, Vilniuje buvo atidaryta ir dar viena autorės darbų paroda – Iranas. Šilko kelias. Fotografė pranešime spaudai dalijasi kelionėje patirtais iššūkiais bei patarimais kaip pasiruošti vykstantiems į Iraną.
– Visų pirma, ar ilgai rengėtės kelionei po Iraną ir kiek laiko ten praleidote?
– Į Irano Islamo respubliką keliavome 2014 metų pabaigoje, kai ši šalis dar buvo gerokai uždaresnė nei dabar. Tuo metu ten važiuojančių keliautojų ir informacijos buvo nedaug. Išsamiausiai apie šią šalį sužinojome perskaitę M. Abramavičiaus, R, Matulionytės ir M. Starkaus knygas. Taip pat peržiūrėjome filmuotą medžiagą ir netgi parašėme bei paprašėme keliautojų Starkaus ir Radzevičiaus – gal galėtų rekomenduoti kelionėje juos lydėjusį gidą. Kelionės trukmė – tik 18 dienų, bet jai ruošėmės net 9 mėnesius: skaitėme, studijavome žemėlapį ir norimas aplankyti vietas, sudarinėjome maršrutą ir derinome su gidu. Didžiąją dalį pasiruošimo skyrėme šalies istorijos bei religijos studijavimui, taip pat detaliai aiškinomės, kaip turėsime elgtis ir ką vilkėti šioje šalyje.
Apskritai, kelionė buvo gana lanksti – vizijoje turėjome tvirtas pagrindines gaires, ko būtinai norime, o realybėje viską derinome prie orų, prie galimybių ir netikėtumų.
– Ką patartumėte ten vykstantiems pirmąjį kartą?
– Pastaruoju metu Iranas – populiari kryptis: susidomėjimas auga, keliautojus traukia kultūros lobiai ir stulbinanti architektūra, rytietiški sodai ir buvusi Persepolio didybė, persiški kilimai ir prieskonių aromatas turguje… Tą nori patirti bet kuris ten vykstantis keliautojas. Bet mūsų tikslai buvo žymiai didesni – norėjome keliauti neturistiškai: pagyventi šeimoje, norėjome nuvykti į atokią Kešm salą Persijos įlankoje, norėjome į dykumas, druskos slėnius ir autentiškus kaimus, pravažiuoti visą Kaspijos pakrantę, į terminio vandens versmių miestą, paplaukioti ežere tarp lotosų ir dar daug panašių dalykų, kurių keliaujant su kelionių agentūra paprastai nebūna. Nevadinčiau to iššūkiu, bet kiekvienai tokiai užgaidai suderinti reikėjo skirti daug laiko ir pastangų.
O vykstantiems pirmą kartą (ar su kelionių agentūra, ar savarankiškai) patarčiau gerai atlikti namų darbus – kuo išsamiau pasidomėti šalimi, skaityti knygas, žiūrėti filmus. Kaip bebūtų, pagrindinis patarimas – į kelionę pasiimti tik žinias, palikti namie bet kokius išankstinius lūkesčius ir susidarytas vizijas, tiek neigiamas, tiek teigiamas. Važiuokite atviri ir nieko iš anksto nesitikėkite. Stebėkite, pajuskite, patirkite, išgirskite, užuoskite ir paragaukite. Tai, ką būtent jūs pamatysite ir patirsite, bus tik Jūsų Iranas.
– Ar pasitaikė dalykų, kurių nenumatėte, ir apie kuriuos sužinojote tik nuvykusi į vietą?
– Naktį atskridę į Iraną iš Teherano oro uosto iš karto važiavome į Kumo (Qom) miestą. Kelyje patekėjo saulė ir išaušo pirmasis keistos Irano religinės šventės Muharram rytas, kuri tęsiasi dešimt dienų ir vainikuojama Aschura diena. Tai liūdesio šventė, kurioje minima trečiojo imamo Husain žūtis.
Kumo – vienas iš dviejų pagrindinių Irano religinių centrų. Todėl, kai šiek tiek pamiegojome bei viešbutyje išgėrėme kavą ir ruošėmės į miestą, mūsų gidas kritiškai nužiūrėjo ir sukritikavo mūsų aprangą: rankovės per trumpos, kelnės per margos, spalvos per linksmos – turėjome persirengti.
Kaip minėjau, mes tikrai daug ruošėmės kelionei ir buvome skaitę, kad turistės neprivalo rengtis griežtai tik juodai ir rištis juodą skarą ant galvos. Ir tai tiesa – ne tik turistės, bet ir pačios Irano moterys rengiasi pakankamai spalvingai. Tačiau būtent šios šventės metu ir dar religiniame centre reikėjo rengtis daug kukliau. Todėl visos suradome lagaminuose, ką turėjome juodžiausio ir persirengėme.
– Kaip apibūdintumėte vietinę kultūrą ir žmones?
– Irane žmonės tiesiog nuostabūs. Labai draugiški, geranoriški, paslaugūs. Mūsų prašymu gidas suderino nakvynę vienoje šeimoje ir mes svečiavomės jų namuose tris dienas. Kai važiuodavome apžiūrėti apylinkių, muziejų ar į dykumą, visa gausi šeima su visais vaikais vyko su mumis kartu. Nors angliškai kalbėjo tik šeimos tėvas, su visais smagiai bendravome gestų ir šypsenų kalba. Daugelyje vietų gidas tarpininkavo ir kalbino vietinius: labai daug sužinojome apie šalį bendraudami būtent su jais.
– Ar nebuvo sunkumų keliaujant po šią šalį, turint omenyje, vietinių tradicijas moterų atžvilgiu?
– Visų pirma, moterys, kurios ketina keliauti į Iraną, tikrai turi atidžiai peržiūrėti ką deda į lagaminą. Jokia kurortinė apranga, trumpos suknelės be rankovių, šortukai netiks – visos kojos ir rankos turi būti pridengtos. Ant galvos – būtinai šalis ar skarelė, kurią reikia užsirišti dar neišlipus iš lėktuvo ir nusirišti išskrendant namo jau lėktuve. Net viešbučio koridoriuje negalima vaikščioti nepridengtais plaukais. Tiesa, miestuose ir ne tokiose konservatyviose vietovėse nebūtina paslėpti visų plaukų, daugelis iraniečių pačios vaikšto vos pridengusios juos lengvai ant viršugalvio permestu šaliu.
Vietinės tradicijos moterų atžvilgiu mūsų supratimu yra konservatyvios dar ir dabar. Bet tai šeimos ir bendruomenės tradicijos, turistėms daugelis tų tradicijų negalioja, tik reikia vilkėti nustatytą privalomą aprangą.
– Koks yra vietinių nusiteikimas svetimšalių ir kitos religijos atstovų lankančių Iraną atžvilgiu? Ar sakytumėte, kad turistams lankytis Irane saugu? Kodėl?
– Irane per tas 18 dienų mes nuvažiavome daugiau nei 6000 kilometrų. Apvažiavome visą šalį nuo Kaspijos jūros šiaurėje iki Kešm salos pietuose, lankėmės didžiausiuose miestuose ir visiškai mažuose kaimeliuose netoli Afganistano sienos. Buvome Kuom religinio centro mečetėje, kur mus priėmė ir apie islamą pasakojo aukštas pareigas užimantis centro vadovas. Stebėjome religinės Ashuros šventės eisenas miestų aikštėse ir gyvulių aukojimo ritualą. Niekur nejautėme jokio priešiško nusiteikimo dėl to, kad mes užsieniečiai, ar kad mūsų kita religija. Atvirkščiai, visur mus pasitiko geranoriškai, noriai dalinosi ir pasakojo apie savo šalį, ir domėjosi kitu, už jų šalies sienų esančiu pasauliu. Aišku, daug kas stebėjosi – kodėl noriu į Iraną? Kaip šovė mintis ten keliauti? Ar nebijau?
Suprantama, prieš kelionę aiškinomės ir dėl saugumo, visų klausinėjau – kaip jums atrodo, saugu ar nesaugu tame Irane?
Visi atsakiusieji susiskirstė į dvi priešingas stovyklas. Vieni sakė, kad saugu, o kiti sakė, kad nesaugu. Įdomu tai, kad tie kurie sakė, kad nesaugu, ten nėra buvę.
O tiems, kuriems atrodė, kad ten saugu, buvo apkeliavę tą šalį ir sėkmingai sugrįžę namo.
Mano manymu, pavojaus nesutiksite, jei nekeliausite į regionus, kur nerekomenduojama, ir nuvykus gerbsite vietines tradicijas bei rengsitės kaip reikalauja Dorovės policijos taisyklės.
– Ar vietiniai noriai leidosi fotografuojami? Ar teko su jais bendrauti?
– Taip, Irane žmonės fotografavosi labai noriai, netgi prašydavo patys, kad nusifotografuotume su jais. Ypač atokiuose kaimeliuose, kur turistų praktiškai nebūna. Sudarinėdama maršrutą po Iraną pasižymėjau tiek daug vietų Google Earth žemėlapyje, kad supratau – visų jų aplankyti per visą kelionę tikrai nepavyks.
Studijuodama žemėlapius, aš buvau nusižiūrėjusi ir pasižymėjusi tokį mažą kaimelį prie kelio, vidury niekur – tarp dykumų ir Afganistano. Turistiniai maršrutai niekada ten neatves, o kad ten papultum, reikia gero užmojo. Mane jis užbūrė savo kamerai draugiškais vaizdais – palmių oazė, o aukštyn virš jų – į kalną drėbto molio namai. Bet važiuojant Irane, Šilko kelias už kažkurio posūkio mus priartino prie to taško. Nufotografavau tas palmes su autentiškais moliniais namais, o po to užsukome ir į patį kaimelį.
Vos įvažiavus, pamatėme daug vaikų, kurie užsikėlę ant galvų nešė didžiulius šieno ryšulius. Ėjome paskui juos gatvelėmis, jie kalbino mus savo kalba, o mes juos lietuviškai ir puikiai susikalbėjome. Pakelėje tėvai rikiavo savo vaikus nusifotografuoti, mes fotografavome juos, jie apžiūrinėjo mus – buvo tokia visuotinė „turistai atvažiavo” šventė. Visi krykštavo, lakstė aplinkui ir visur mus lydėjo smagi procesija. Visų vaikų vadė buvo Zahra. Ji, eidama šalia apie viską pasakojo ir viskas buvo aišku, nors nesupratau nė vieno žodžio.
Laukė dar tolimas kelias, todėl išdalinę vaikams lauktuves ir visus nufotografavę, sėdome į automobilį.
Prieš sėdant dar atsisukau ir pamačiau mus išlydinčią Zahrą, o už jos visos kaimo moterys juodomis skraistėmis ėjo į maldos vietą.
Nebandau spėlioti, ką įskaičiau tame žvilgsnyje, bet aš jį dažnai prisimenu. Prisimenu kaip filmą, kuriame buvo papasakota tos mergaitės, visų vaikų ir nuošalaus Irano kaimo istorija.
Sugrįžus iš kelionės, draugai klausinėjo, kas labiausiai patiko, kas buvo įsimintiniausia. Gal Širazo mečečių spalvingi raštai, persiški kilimai ir sodai, gal antra pagal dydį pasaulyje Isfahano aikštė ar Jazdo senamiestis, gal rytietiško turgaus prieskonių kvapai ar sugriauta Persepolio didybė. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko šis autentiškas kaimas. Dažnai peržiūriu tas nuotraukas. Kai grįžusi pagal fotografijų duomenis peržiūrėjau laiką, tai pasirodė, kad tame kaime mes tebuvome...12 minučių. O man atrodė, kad tai buvo valandos... Arba tiksliau – išgyventi ištisi gyvenimai...
– Kas labiausiai sužavėjo šioje šalyje? Ar grįžtumėte ten dar kartą?
– Pirmiausiai, tas atokus Nayband kaimas, Irano žmonių svetingumas ir šiltas bendravimas. Ir, žinoma, gamta – dykumos, spalvingi kalnai ir Kešm sala, niekur neragauti Irano pietuose nokstantys labai saldūs geltonieji granatai, kivi vaisių giraitės, turguje pirktos Kaspijos jūros žuvys, kurias kepėme mūsų gido namuose, ypatingo skonio ryžiai, šafranas ir kiti prieskoniai, kuriuos pirkau Teherano turguje, natūralus rožių aliejus, kurį uostau, kai peržiūriu nuotraukas ir prisiminimuose klaidžioju siauromis senamiesčių gatvelėmis.
Tikriausiai sužavėjo mūsų visa 18 dienų 6000 kilometrų kelionė kaip nedaloma visuma. Matėme spindinčią šalies didybę su auksiniais mečečių kupolais, stulbinančiomis mozaikomis ir veidrodinėmis salėmis. Bet matėme ir kitą kelionės pusę, ne tą – labai blizgančią, kaip nuostabiai ištapytos plytelės, o tą, kuri dažniausiai turistams nerodoma.
Kaip sakė mūsų gidas: „Tik taip, betarpiškai bendraujant su žmonėmis, įsisukant į kasdieninį gyvenimo ritmą, kartu su vietiniais važiuojant autobusais ir metro, sustojant pavalgyti pakelės kavinėse, gyvenant kelias dienas šeimoje, suprasite tikrąjį šalies ir žmonių gyvenimą ir, kas yra tikroji Persija. Žinoma, pamatysite ir spindinčią pusę: veidrodinius rūmus, lyg iš 1000 ir vienos nakties pasakų, gražiuosius persiškus sodus ir kilimus, tikrą šilką ir prabangą. Bet jeigu pamatytumėte tik tai, nieko taip ir nesužinotumėte apie šalį, kurią aplankėte."
Kai įsėdau į lėktuvą, skrendantį atgal į Europą, nusirišau skarą ir žiūrėdama pro iliuminatoriaus langą į tolstančią Persijos žemę, galvojau apie tai, ar atvyksiu čia dar kartą. Ar norėčiau?
Sugrįžus namo ir dar neišdalinus lauktuvių, jau žinojau, kad noriu. Ir jeigu palankiai sukris aplinkybės, aš keliausiu ten vėl.
– Kodėl Šilko kelias ir kokią dalį Irano gali pamatyti vietiniai užsukę pamatyti Jūsų parodos?
– Šilko kelias – tai bendru pavadinimu vadinami keliai, kuriais iš Kinijos į Europą viduramžiais buvo gabenamas šilkas, prieskoniai ir kitos vertingos prekės. Tada tai buvo pagrindinė jungtis tarp Europos ir Azijos. Dar 1877 metais taip šiuos kelius pavadino vokiečių geografas ir keliautojas Ferdinandas fon Richthofenas. Ilga Šilko kelio atkarpa ėjo per Persiją, o svarbiausias kelio miestas čia buvo Jazdas. Todėl žiūrint istoriškai, mes keliavome persiškąją Šilko kelio atkarpa. Parodoje eksponuojama 16 fotografijų. Tik 16, iš tūkstančių, kurias parsivežiau iš šios kelionės. Tai yra tarsi mirksnis paroje.
Bet galbūt jūsų akys stabtelės ties kažkuria viena? Gal mozaikų raštuose pamatysite subtilų autentišką meną? Gal mergaitės žvilgsnyje perskaitysite Irano žmonių gyvenimo istorijas? O gal, pažiūrėję į molinius namus palmių apsuptyje staiga panorėsite patys ten nukeliauti, viską pamatyti ir patirti.
Tegul būna palankus vėjas!
Paroda eksponuojama Local Pub, Jasinskio 1, Vilniuje 2019 07 01 - 2019 09 01.
