– Esate nominuota ir aktyviai palaikoma „DELFI Metų Moterys 2019“ rinkimuose. Ką jums tai reiškia?
– Kiek apskritai gyvenime jums svarbus aplinkinių įvertinimas ir pripažinimas? Sakoma, kad kūrėjai gyvena dėl aplodismentų?
– Svarbus. Ir aš tik dabar nustojau tai neigti! Tai tapo dar aktualiau, kai išleidau savo albumą, kai pagaliau išdrįsau būti scenoje su savo dainomis ir atvirumu tekstuose. Ir jokia patirtis čia nepadeda, nes jautiesi labai pažeidžiamas. Taip ir ieškai dialogo su publika, nes svarbu žinoti, kad esi suprasta. Vat ir vėl jaudinuosi, nes Trakų pilyje, liepos 19 d., laukia koncertas. Vėl virpa vidus, nes niekada nežinai, ar tas susikalbėjimo stebuklas įvyks. Ir net nesvarbu, kaip stipriai esi pasiruošęs.
– Pradėjote dirbti radijuje būdama labai jauna – vos 14-os, vėliau prisidėjo ir „L+“. Nenorėjote dar pasimėgauti nerūpestinga paauglyste?
– Paauglystė nebūna nerūpestinga! Oooo! Bent jau aš jaučiausi viso pasaulio skausmo nešiotoja, įlindusi į knygas, muziką ir gyvenimo prasmės paieškas, tad užimtumas tik į naudą. Buvo, kur išsikrauti, taip sakant (šypsosi).
– Esate sakiusi, kad su amžiumi atradote nieko neveikimo malonumą, tačiau tuo pačiu esate ir darboholikė. Kaip pavyko su savimi susitarti ir kada supratote, kad to reikia?
– Niekas man nepavyko ir ima atrodyti, kad ir nebepavyks. Kai nespėji kvėpuot nuo darbų ir atsakomybių – svajoji nieko neveikti, bet vos tik gali ištiesti kojas – ėdi save, kodėl nieko nedarai. Neradau dar to mygtuko, kuris šitą durnyną galvoje išjungtų (šypsosi). Kartais tikrai padeda ilgas krosas, bet iš esmės aš stengiuosi tiesiog persijungti į kitą veiklą. Gaminti, tvarkytis, tupinėt aplink vaikus. Ir rašyt, rašyt, rašyt...
– Kokių dalykų teko mokytis ar atsisakyti ruošiantis kokiam nors vaidmeniui? Esate mokiusis muštis ir svajojote apie veiksmo filmą, turbūt per visą karjerą buvo ir kitokių atradimų?
– Paskutinis ir kol kas pats didžiausias mano atradimas, kad vaidinti negalima apskritai! Žaisti galima, vaidinti – ne! Ir šitą, net pačią mažiausią netiesą tavyje žiūrovas pagauna pirmiausia. Ir nebetiki. O tai baisiausia, kas gali nutikti artistui.
– Būna dienų, kai nesinori nieko veikti? Kaip tvarkotės su liūdesiu, nusiraminate?
– Jeigu nuoširdžiai, nenoriu nieko veikti – tai ir neveikiu. Labai pritariu tam, kad jeigu negali išspręsti problemos – eik miegoti. Ir paverkimo seansai yra labai sveika – nuprausi, ką reikia, palengvėja. Bet turiu pripažinti, kad susigraudinu tik nuo gerų dalykų. Nesusipratimų ir velniavos būna tiek, kad jau nebejaudina – priimi kaip faktą ir viskas.
– „Instagrame“ esate paraginusi moteris neliesti savo lūpų, neputlinti nė kiek, nes tai niekada nebus gražu. „Ne ten grožio ieškot“ – sakėte savo įraše. Papasakokite plačiau, kur to grožio ieškoti ir kaip jį kurti toms, kurios mano, kad reikia pradėti „nuo lūpų“?
– Jeigu taip mano – tai kapec. Nes aš nežinau, kas galėtų perkalbėti moterį, jeigu ji nuoširdžiai ko nors nori ir jau nusprendė tai gauti. Ir aš visai nenoriu ko nors auklėti – aš tingiu, o ir prasmės nėra. Auklėju tik save pačią. Žinot tą reiškinį: kalbi su kuo nors, aiškini jam kažką, o iš tikrųjų tik sau primeni. Ne kartą esu taip pagavusi save – kaip baisu! Jeigu mane, jau seniai nebe šešiolikmetę, paveikia tas „Instagramo“ kreivas veidrodis, kai imi galvoti, kad visi tobuli, liekni, gražūs, visada valgo elegantiškai serviruotą maistą, o veidai kaip porcelianiniai, tai kaip turėtų veikti jaunesnius? Visa tai labai nesveika. O plastinių operacijų reklama, tai išvis man į galvą nesutelpa.
– Kaip žiūrite į moterų pastangas bet kokia kaina išlikti jaunomis ir patraukliomis? Ir iš kitos pusės – į visuomenės spaudimą tokiomis išlikti?
– Dažniausiai žiūriu su didele užuojauta, jeigu tos pastangos užima visą laiką ir tai tampa atskaitos tašku, tikslu ir vertės matu. Tai baisi nelaisvė.
– Ko gero, tipinis klausimas tiek veiklų turinčiai moteriai, tačiau kiekvienos receptas skirtingas – kaip suderinate karjerą, šeimą ir laiką sau? Atsakingai planuojate?
– Planuoju, be abejo. Ir atsiremiu į tai, kas tas „viskas“, ką reikia suderinti. Mažiau panikos, daugiau paprasčiausio darymo ir viskas bus OK (šypsosi). Juk žinote, kokie klodai atsiveria, kai prieš nosį terminas (šypsosi).
– Sakote, kad vaikų nereikia auklėti – su jais reikia gyventi. Stengiatės mokyti vaikus savo pavyzdžiu?
– Man atrodo žodis „mokyti“ čia netinka. Kartu augdami mes mokome vieni kitus. Visų pirma, atleisti ir matyti, kad kitas yra tavo veidrodis.
– Kokias savybes vertinate savyje ir kituose? Kokių negalite pakęsti?
– Humoro jausmą. Jeigu jis yra, tai beveik viską galima pakęsti (šypsosi).
– Jus dažnai pavadina fatališka moterimi, atrodote stipri ir puikiai žinanti, ko norite. Visada tokia buvote, ar kažkada teko persilaužti? O gal toks įvaizdis tik gerbėjams, o artimųjų rate esate visai kitokia?
– Aš nelabai suprantu, ką ta „fatališka moteris“ reiškia, ką ji daro ar turi daryti. Ir jau visai negaliu žinoti, kodėl taip kažkas pavadina. Kartais juk matai, ką nori matyti, ar ne? Ir kiekvienas per savo asmeninį filtrą (šypsosi). Mes visi iki vieno namie kitokie nei viešumoje ir ačiū Dievui! Viešumas per žiaurus tam, kad jame būtum visiškai nuogas.
DELFI metų moteris išrinkite ČIA.
