Tuomet visi Ramūno Karbauskio vedami „valstiečiai“, su teisėsauga reikalų turintys „tvarkiečiai“, Georgijaus juostelę retsykiais pasirišantys lenkai ir nomenklatūriniai „socialdarbiečiai“ iki kitų rinkimų gyvens sočiai, darniai ir laimingai.
Nežinau kaip jums, bet man šis derinys skamba kaip viltį praradusiųjų politinių paliegėlių paskutinė vakarienė. Po Europos Parlamento rinkimų pamatę krentančius reitingus valdantieji suskubo organizuoti „kėdžių perstumdymus“, tikėdamiesi taip susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Visgi, naują koaliciją bando formuoti tos pačios 4 politinės jėgos, kurios ir taip jau kuris laikas nuosekliai balsuodavo drauge. Ar už P. Gražulio neliečiamybę, ar už A. Širinskienės komisijas.
Negana to, bendras visų keturių partijų palaikymo lygis pastaruosiuose rinkimuose siekia vos 22 proc. Tai rodo, kad Lietuvos žmonės nebetiki šių politinių jėgų pajėgumu dar ką nors gero nuveikti jų labui. Tad reitingams krentant belieka užsitikrinti šiltas vieteles kiekvienam asmeniškai: kam Seimo pirmininko postas, kam Konstitucinio Teismo teisėjo mantija, kam ministro portfelis, o kažkam užteks ir rezervuotos vietos rinkiminiam sąraše.
Penktadienį pasirašius koalicijos sutartį, teks būsimas ministrų kandidatūras derinti su išrinktu Prezidentu. O galima pamaina atrodo daugiau nei abejotinai. Vietoje tokių kompetentingų ministrų, kaip Rokas Masiulis ar Raimundas Karoblis, Susisiekimo ir Krašto apsaugos ministerijų viešųjų pirkimų spinduliuose pasišildyti ateina Lenkų rinkimų akcijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ kadrai.
Tai kelia nerimą, nes be dėmesio lieka pagrindinės reformos ir žadėti darbai. Nepaisant skambių kalbų, Lietuvos BVP augimas atsilieka nuo visų kaimyninių šalių, o pajamų nelygybės bei skurdo rodikliai ir toliau blogėja. Penktadalio turtingiausių ir penktadalio vargingiausių asmenų pajamos kadencijos pradžioje skyrėsi 7,1 karto, o 2018-aisiais jau 7,4. Akivaizdu, kad atotrūkis ne tik nemažėja – jis auga. Europos Komisijos teigimu, pajamų nelygybės lygis Lietuvoje jau yra kritinis. Tačiau, jų nuomone, paskutinė gyventojų pajamų mokesčio reforma neturės jokio reikšmingo poveikio progresyvumui.
Ypač neramina vyresnio amžiaus žmonių skurdo lygis, kuris vien per 2018 metus prognozuojama, kad išaugo 2,4 proc. Nors ir palaipsniui didinamos, senatvės pensijos nespėja su kainų augimu. Europos Komisijos brėžiamos perspektyvos taip pat neguodžia. Jų nuomone, mažėjant darbo jėgai bendras darbo užmokesčio fondas didės lėčiau nei individualus darbo užmokestis, todėl bėgant laikui pensijų augimas gali atsilikti nuo darbo užmokesčio augimo. Dėl šios priežasties ir taip jau vienas mažiausių Europos Sąjungoje pensijų išmokų adekvatumas vidutiniu laikotarpiu veikiausiai dar sumažės.
Europos Komisija šalies ataskaitoje išskiria ir regioninę atskirtį. Skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimo vietovėse yra beveik dvigubai didesnė nei miestuose. O ekonomikos augimo teikiama nauda skirtinguose regionuose nėra tolygi. Skirtumai tarp Lietuvos regionų nuolat didėja. Vilniaus regione BVP vienam gyventojui pasiekė beveik 110 proc. ES vidurkio, o kituose regionuose jis tesiekia nuo 42 proc. iki 77 proc. Nepaisant to, kad dar 2017 metų pabaigoje patvirtintas regionų gaivinimo planas – Baltoji knyga, tačiau iki šiol neparengtas veiksmų planas su konkrečiomis įgyvendinimo priemonėmis. Akivaizdu, kad neturint aiškaus plano nėra ko tikėtis sėkmės įveikiant šį skaudulį.
Neabejoju, jei Seimo valdantieji mažiau dėmesio skirtų tarpusavio santykių aiškinimuisi bei postų dalyboms, ir rastų savyje tikros lyderystės, dar iki rinkimų būtų galima užtikrinti tolygesnį ir spartesnį ekonomikos augimą. Tačiau kol kas, vietoje kryptingo darbo stebime „bado žaidynes“, kai krentant reitingams kiekvienas kovoja už savo šiltą vietą po saule. Kol kas atrodo, jog ši koalicija tiesiog beviltiška.