Staiga pralaimėtojai tapo laimėtojais, o kai kurie laimėtojai – laimėjo vien tuo, jog nepralaimėjo. Tarsi viso šio chaoso dar būtų maža, Europos karaliene neoficialiai vadinama Vokietijos kanclerė Angela Merkel galiausiai paaiškėjo esanti vienintelė lyderė, nebalsavusi už savo pačios kandidatą.
POLITICO analitikai pabandė tarsi pro didinantį stiklą pasižiūrėti, kas šį kartą tapo tikraisiais laimėtojais, kam nepasisekė, o kas užstrigo kažkur per vidurį.
LAIMĖTOJAI
Emmanuelis Macronas: Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas šipuliais pavertė vadinamąją pagrindinio kandidato arba Spitzenkandidat sistemą Europos Komisijos pirmininko rinkimuose ir numarino Vokietijos centro dešinės parlamentaro Manfredo Weberio, kurį įvardijo kaip nepakankamai kompetentingą tokioms pareigoms, kandidatūrą. E. Macronas Europos centrinio banko pirmininko postą iškovojo savo tautietei Christine Lagarde, o Europos Vadovų Tarybos pirmininko kėdę pasiūlė savo sąjungininkui iš Belgijos Charlesui Micheliui. Nieko keisto, kad naująją Bendrijos vadovybę jis meiliai įvardija kaip „pilnai frankofonišką“. Už tai, kad Ursula von der Leyen imsis pirmininkauti Europos Komisijai, ji taip pat tam tikra prasme turėtų būti dėkinga Prancūzijos prezidentui – tai skola, kurios jis tikrai nepamirš reikiamu metu priminti.
Feminizmo šalininkai: Tiek metų laukėte, kol Europos Sąjungai imsi vadovauti moteris, o tada gaunate net dvi? U. Von der Leyen ir Ch. Lagarde didžiuojasi tiesiog spindinčiais gyvenimo aprašymais, nors jų karjerose ir nepavykta apsieiti be skandalų ir kontraversijų. O juk dar yra ir Margrethe Vestager, kurios ambicijoms dėl Europos Komisijos pirmininkės posto nors ir nelemta buvo išsipildyti, bet vis tiek pasitaikė įtakingo posto galimybė.
Europos Sąjungos užsienio politika: du užsienio reikalų ministrai (vienas dabartinis – Ispanijos Josepas Borrellis ir vienas buvęs – Nyderlandų Fransas Timmermansas) bei gynybos ministrė (U. Von del Leyen) naujoje Europos Komisijoje užsitikrino įtakingus postus, o tai labai gera žinia tiems, kurie nori, jog būtent užsienio ir saugumo politika atsidurtų Bendrijos politinės dienotvarkės viršuje.
Charlesas Michelis: Norint tapti prezidentu, reikia būtinai laimėti rinkimus? Tik ne Ch. Micheliui. Liepą jis Belgijoje labai skaudžiai pralaimėjo tiek nacionalinius, tiek Europos Sąjungos rinkimus. Nepaisant to, 43 metų politikas tapo jauniausiu asmeniu, vadovausiančiu Europos Vadovų Tarybai.
Davosas: Pasaulio ekonomikos forumas (WEF) (kasmetinis pasaulio elito susibūrimas Šveicarijos Alpėse) mylimas ir noriai lankomas tiek U. Von der Leyen, tiek Ch. Lagarde, tiek Ch. Michelio. Ch. Lagarde netgi vadinama Davoso karaliene.
Dinastijos: U. Von der Leyen ir Ch. Michelis – politikų atžalos. U. Von der Leyen tėvas dirbo Europos Komisijoje, o vėliau tapo Vokietijos Žemutinės Saksonijos žemės premjeru. Ch. Michelio tėvas Louisas – buvęs Belgijos diplomatijos vadovas ir Europos komisaras.
Prancūzijos bankai: Ch. Lagarde galbūt ir nėra monetarinės politikos ekspertė, tačiau vis tiek bus labai naudinga Paryžiui tuo atveju, jeigu šalies finansinės institucijos neišlaikys Europos Sąjungos streso testo ir atsidurs restruktūrizacijos pavojuje.
Europos centrinio banko moksliukai: Netrūksta besiskundžiančių, kad naujoji Europos centrinio banko pirmininkė nėra monetarinės politikos ekspertė; nuogąstaujama, kad labai sudėtingam ir specifiniam pasauliui ims vadovauti politikė be specifinių žinių. Galiausiai iš to išloš būtent tie nuobodūs ekspertai: jų žodis vystant banko politiką (būtent dėl Ch. Lagarde kompetencijos spragų) bus svaresnis.
PRALAIMĖTOJAI
Manfredas Weberis: pagrindinis Europos liaudies partijos kandidatas į Europos Komisijos pirmininko postą svajonių darbo taip ir negavo, nors jo partija Europos Parlamento rinkimuose ir pademonstravo geriausią rezultatą. Dabar jam gresia nemenkas nejaukumas bandant įtikinti Europos liaudies partijos grupę, kuriai vadovauja, balsavimu į šį postą patvirtinti kitą Vokietijos centro dešinės politiką.
Rytų Europa: Dar kartą Višegrado grupė, sudaryta iš keturių Vidurio ir Rytų Europos šalių, įrodė Briuselyje esantys ne geri griovėjai, o labai prastai statybininkai. V4 ir Italija gana sėkmingai užstojo kelią Franso Timmermanso prezidentiniam traukiniui, ką Vengrijos valdžios atstovas Zoltánas Kovácas įvardijo kaip sėkmingą „Timmermanso nuvertimą“. Deja, nuslopus pirminiam džiaugsmui, jie liks tuščiomis.
F. Timmermansas šiuo metu yra kaip niekada stipri Komisijos lyderio dešinioji ranka, o Europos Sąjungos viršūnių susitikimams vadovaus Ch. Michelis, kurio vyriausybė žlugo, nes jis pasisakė už Jungtinių Tautų migracijos paktą, kurio taip bjaurėjosi V4. Be to, minėtasis regionas Bendrijos vadovybėje neturi nė vieno svarbesnio posto. Deja.
Šiaurės Europa: Regionas, kuris niekada neturėjo savo žmogaus Bendrijos vadovybėje, 2019 metais į visus penkis svarbiausius postus pasiūlė ilgą sąrašą kandidatų – iš visų trijų didžiausių politinių šeimų. Tik, nepaisant kiek svarbesnio Danijos atstovės Margrethe Vestager vaidmens Komisijoje, Šiaurės Europa ir vėl liko tuščiomis rankomis.
Martinas Selmayras: įtakingas Europos Komisijos generalinis sekretorius dažniausiai galų gale vis tiek švenčia pergalę, taip jo politinėje karjeroje jau buvo, tik šį kartą jis visgi tapo pralaimėtoju. Jam nepavyko iškovoti aukšto posto savo žmogui – Kroatijos parlamentarui Andrejui Plenkovičiui. O tai, kad Europos Komisijos viršūnėje šalia U. Von Leyen atsidūrė dar vienas vokietis, pažeidžia nerašytas Europos Sąjungos taisykles. Maža to, pats patikimiausias būdas U. Von Leyen gauti paramą Europos Parlamente būtų sprendimas ant lėkštutės pasiūlyti būtent M. Selmayro galvą – tai, ko europarlamentarai laukė ne vienerius metus.
Jaunimas: paauglė Greta Thunberg mobilizavo milijonus jaunų žmonių protestuoti prieš klimato kaitą, Europos Sąjungos lyderiai daug kalbėjo apie poreikį imtis svarbių pokyčių, o pradėti, esą, reikia nuo vadovų. Galiausiai pagrindiniai postai buvo skirti ne jauniems politikams: Josephui Borrelliui 72 metai, Ch. Lagarde 64 metai, Europos Parlamento pirmininkui Davidui Sassoli 63 metai, o U. Von der Leyen 60 metų. 43 metų Ch. Michelis greta atrodo tikras kūdikis, tačiau ir pats toli gražu ne jaunuolis. Panašu, kad jaunimui Bendrijoje dar neatėjo laikas.
Kristalina Georgieva ir Guy Verhofstadtas: „Amžina pamergė – niekada nuotaka“. Būtent taip būtų galima pasakyti apie šiuos du kandidatus į įtakingus Bendrijos postus. Nuslūgus pralaimėjimo kartėliui, paaiškės, kad visgi nėra viskas jau taip blogai – bulgarė K. Georgieva ir toliau vadovaus Pasaulio bankui. Net jei ir buvęs Belgijos parlamentaras G. Verhofstadtas mano, kad jo politinei karjerai visgi atėjo galas, tai reiškia, kad jis tiesiog turės daugiau laiko savo pelningoms ambicijoms verslo pasaulyje.
Balkanai: pietryčių Europos valstybės, puoselėjančios viltis vieną dieną tapti pilnateisėmis Europos Sąjungos narėmis, sulaukė labai skaudaus dvigubo smūgio. Kai po visą naktį trukusių diskusijų Bendrijos lyderiams taip ir nepavyko susitarti dėl svarbiausių postų, E. Macronas pareiškė blokuosiantis bet kokią Europos Sąjungos plėtrą, kol nebus reformuotos sprendimų priėmimo procedūros. Tuomet lyderiai užsienio politiką patikėjo J. Borrelliui, kurio valstybė nepripažįsta Kosovo – toli gražu ne ideali situacija asmeniui, kuriam teks atlikti sąžiningo tarpininko vaidmenį Kosovo konflikte su Serbija.
IR LAIMĖJO, IR PRALAIMĖJO
Angela Merkel: jau ne pirmą kartą Vokietijos kanclerės poziciją labai sunku tiksliai apibrėžti. Jos pirmąjį ir antrąjį kandidatą į Europos Komisijos pirmininko postą atmetė dvi, jeigu galima taip sakyti, šeimos, kuriose būtent jos balsas turėtų būti svarbiausias – tai Europos Vadovų Taryba ir jos vadovaujama Europos liaudies partija. Maištas Europos liaudies partijoje buvo stebėtinai aršus ir viešas.
Teko išgirsti kritikos ir iš Vokietijos žiniasklaidos dėl nepaklusimo Spitzenkandidat sistemai, o ir balsuoti už U. Von der Leyen ji negalėjo dėl koalicijos partnerių pasipriešinimo. Nepaisant to, A. Merkel artima sąjungininkė iš tos pačios partijos ir vyriausybės nominuota Europos Komisijos pirmininko pareigoms. Nesvarbu, ar atsitiktinai, ar planuotai, galutinis rezultatas A. Merkel visai palankus. Tik tikrai ne pats palankiausias, kokio tikėjosi visos Europos karaliene vadinama politikė.
