Astravo atominės elektrinės problema išliks svarbi G. Nausėdos užsienio politikos darbotvarkėje nepriklausomai nuo jo norų. Išrinktojo prezidento tikrąsias nuostatas atskleis atsakymas į klausimą, ar liks Linas Linkevičius užsienio reikalų ministru, t. y. ar liks tęstinumas, kuomet reikėtų radikalių permainų.
Astravo atominė – tai gėdos paminklas visai mūsų diplomatijos bejėgystei. Ir ministrui, kuris štai jau septinti (!) metai ją „griauna“. Tiesa, L. Linkevičius paaiškina, kad kalčiausias čia yra premjeras A. Kubilius, pamiršdamas paminėti faktą, kad tuo metu jis buvo A. Kubiliaus patarėju.
Keturi Baltarusijos disidentai mums parašė atvirą laišką, išdėstydami savo požiūrį į Lietuvą, į savo tėvynę Baltarusiją ir Astravą. Ten yra gerų ir labai svarbių minčių, verta paskaityti, įsigilinti.
Apgailėtinai nepagarbi į šį laišką buvo ministro L. Linkevičiaus reakcija, atsainiai komjaunuolišku stiliumi numojusiu ranka, maždaug, žinom mes juos, vaikšto, ir pas mane buvo užėję.
Iš tiesų, jie nebuvo pas jį užėję, ir, matyt, nebeužeis. Šie žmonės nėra kažkokie opozicionieriai, kaip lengvabūdiškai juos nurašė L. Linkevičius. Vienas pasirašiusių – S. Šuškevičius – yra pirmasis Baltarusijos prezidentas, kartu su B. Jelcinu baigęs išmontuoti SSSR.
Mikalajus Statkevičius atsėdėjo A. Lukašenkos kalėjimuose 7 metus, Pavelas Severynecas – penkerius, o kiek kartų buvo areštuotas Uladzimiras Nekliajevas sunku ir suskaičiuoti. Numoti ranka į jų pasiaukojimą dėl savo Tėvynės, tai numoti ranka ir į tokius žmones kaip N. Sadūnaitė ar A. Terleckas.
Manau, kad jie verti, jog juos priimtų išrinktasis prezidentas G. Nausėda ir aptartų jų laiške išdėstytas mintis. Tai būtų padoru. Vertingiau nei pasiduoti L. Linkevičiaus sąmokslo teorijoms apie insinuacijas.
O mūsų užsienio reikalų ministras, reaguodamas į laišką, čia pat išdėstė naują improvizuotą požiūrį į Baltarusijos politiką: „Vyksta prekyba, jų prekių eksportas per mūsų uostą. Daug visko kompleksiškai vyksta ir mes turime viską matyti. Tai ne tik elektrinę reikia matyti, o visumą.“
Čia prekyba yra sulyginama su egzistencine tautai grėsme. Štai toks senas požiūris. Jis visada toks buvo, apie tai daug rašyta. Jiems, šiai senajai naujajai užsienio politikos nomenklatūrai, savo postus labiau branginančiai už garbę, prekyba saugumo sąskaita visada buvo svarbesnė. Tik maskuojama buvo gražiais lozungais. Ir Astravas užaugo kaip puikus įrodymas, kad mano žodžiai yra tiesa.
Kalbėdamas apie garbę, pirmiausia kalbu apie L. Linkevičių ir visą jo politinę komandą, dėl postų atsisakiusių socialdemokratinių vertybių.
Tokiomis lūžio akimirkomis ir išryškėja, kur buvo politiniai įsitikinimai, o kur tik nuogi asmeniniai interesai. Kad netuščiažodžiaučiau, pateiksiu ir pavyzdžių, remsiuosi tik viešai prieinama informacija.
Pradžioje reikia paminėti, kad kelias į diplomatinės tarnybos karjeros viršūnes daugeliui paprastų piliečių yra ilgas ir užtrunka kelis dešimtmečius.
Pradedama nuo laimėto atrankos konkurso, atašė rango ir maždaug kas trejus metus kylama: trečiasis, antrasis, pirmasis sekretoriai, patarėjai, ministrai-patarėjai ir t. t.
Bet yra kitas kelias – partinės nomenklatūros, per kitų karjeros galvas, pradėtas ne L. Linkevičiaus, bet jo ištobulintas. URM tapo „bebrų“ įdarbinimo agentūra.
Taigi keli pavyzdžiai.
Vienas iš buvusių ministerijos raštinės darbuotojų M. Bekešius, per teisiamos Darbo partijos malonę tapęs viceministru, vėliau L. Linkevičiaus buvo paskirtas generaliniu konsulu Čikagoje. „Darbietis“ yra pagrindinis žmogus, per kurį Lietuva bendrauja su savo tautiečiais Čikagoje.
Šiandien URM politinėje vadovybėje – net du viceministrai iš „ūsuotų bebrų“ partijos, dėl postų, kuriuos dalijo R. Karbauskis, numetusių savo socialdemokratinius bendražygius. Vienas jų savo laiku išgarsėjo tuo, kad išsikvietęs Ukrainos ambasadorių, liepė nutraukti ugnį prieš rusų okupantus. Kilus diplomatiniam skandalui, viską užglaistė ministras.
Po tam tikro laiko iš „politikų“ jis jau tapo valstybės tarnautoju ir neabejotinai pretenduos į aukštą karjeros diplomatinį postą.
Kitas viceministras, 72 metų buvęs ilgametis kompartijos CK instruktorius, kuriam, matyt, nebegalioja jokios moralinės taisyklės apie pensinį amžių. Kitiems karjeros diplomatams daromos tik kelerių metų išimtys. Tai elementariausia pajuoka, iššūkis visam diplomatinės tarnybos profesionalumui.
Dar vienas L. Linkevičiaus patarėjas, partietis D. Augulis, iškart gavęs ministro-patarėjo pareigas jau atidirbo vieną kadenciją Baltarusijoje, ir, grįžęs į URM, lauks eilinio savo paskyrimo. Beje, D. Augulis, yra pagarsėjęs tuo, kad dirbdamas Lietuvos atstovybėje Minske, reklamoje siūlė nuomoti butą kartu su duše besimaudančia nuoga savo žmona! Išradingi L. Linkevičiaus kadrai.
Ir dar vienas partietis ir ministro patarėjas D. Petrulis paskirtas Lietuvos diplomatu į Briuselį. L. Linkevičiaus kadrų politika būtų neišbaigta, jei nepaminėtume kelių „jo“ moterų – J. Raguckienės bei K. Siniavskienės. Pastarąją ministras, atsivedęs į URM, beveik iškart paskyrė protokolo skyriaus vedėja, o neseniai ji paskirta į ambasadą Kanadoje ministre patarėja.
J. Raguckienės karjerai aprašyti reikėtų atskiro straipsnio. Su L. Linkevičiumi jos karjera prasideda nuo komjaunimo nomenklatūros laikų, nuo kaimyninių sklypų Riešėje, didelis jos paliktas pėdsakas KAM istorijoje. Užsienio reikalų ministerijoje L. Linkevičius ją paskyrė ministerijos kanclere su praktiškai neribota valdžia. Nežiūrint to, kad taupydama lėšas URM prieš tai uždarė kelias ambasadas daug reikšmingesnėse diplomatiniu požiūriu valstybėse (pvz., Šveicarijoje), buvo atidaryta nauja ambasada Kroatijoje ir ambasadore tapo ministerijos kanclerė. Į ambasados atidarymą atvyko pats ministras.
Šį sąrašą „teisėtų“, bet moraliai abejotinų L. Linkevičiaus paskyrimų dar galima būtų papildyti bent 5–7 atvejais. Jie visi yra reikšmingi tuo, kad niekada iki tol diplomatinės tarnybos istorijoje nebuvo tokių dvigubų standartų suklestėjimo. Viena eilė karjerai „paprastiems“ diplomatams, kai iki ministro-patarėjo rango reikia dirbti dešimtmečiais. Ir kita – partiniams ar karjeros draugams, kai karjera gali būti žaibiška arba amžina.
Rašau apie tai pirmiausia todėl, kad URM dirba nemažai profesionalių diplomatų, mano buvusių studentų, ir man rūpi jų likimas.
Išrinktajam prezidentui G. Nausėdai diplomatinės tarnybos profesionalumas bus reikalingas, jei jis norės sugrąžinti Lietuvai užsienio politikos lyderystę. Daug diplomatų į Jus, prezidente, žiūri su viltimi. Reikia naujos užsienio politikos, bet reikia išlaisvinti ir URM kūrybiškumą bei išvaduoti nuo partinio nepotizmo.