Dvylika metų vedu vaikams stovyklas gamtoje su palapinėmis, konsultuoju šeimas, tarpininkauju sprendžiant konfliktus tarp mokyklos, vaiko ir šeimos. Ir akivaizdžiai matau: vaikams į galvas pilamos pagrinde akademinės žinios, o bendrosios kompetencijos, kurios turėtų mokyklose būti ugdomos, yra apleistos.
Vaikai dalinasi, kad mokyklose viską reikia daryti pagal mokytojų komandas, į lauką retai kurioje mokykloje per pertraukas išleidžia. Patyčios yra tapę norma.
Švietimo įstatyme yra nurodoma, kad reikia ugdyti pilietišką, socialiai jautrų, kritiškai mąstantį žmogų, norintį mokytis visą gyvenimą, bet...
Bendražmogiškiems santykiams mokyklose tikrai per mažai lieka erdvės.
Pasidalinsiu keleto vaikų liudijimais.
Vienas ketvirtos klasės berniukas nepajėgė nieko gero girdėti apie save ir vis užsikišęs ausis šaukdavo: juk aš esu blogas, blogas.
Jei vaikas pagrinde gaudavo pastabas, o palaikančių jį žodžių trūko, tai jis ir suvokia, kad jis yra blogas. O toks negatyvus savęs priėmimas veda į savinaiką.
Po keturių mėnesių mokykloje trečios klasės mergaitė pasakoja: „Mūsų mokytoja vis sako: „vaikai, dirbam, dirbam, sutaupysime laiką ir jį praleisime maloniai.“ Bet niekada savo pažado neįvykdo.“ Ir vieną kartą mergaitė išdrįsta po poros mėnesių priminti jos duotą pažadą: mokytoja, bet jūs žadėjote mums malonų laiką, o kodėl jo vis nėra?
Mokytoja atsako:nedraskyk čia man akių, gali savo tėvams draskyti.
Tai koks čia tarpusavio santykių pavyzdys? Ar tokiose sąlygose gali formuotis pilietiškas žmogus?
Kita istorija: mergaitei per pertrauką berniukai išrauna kuokštą plaukų, ji išbėga į koridorių klykdama ir neina į sekančią pamoką, stovi koridoriuje. Mokytoja greituoju būdu per daug nesigilindama apkaltina mergaitę, kad tu erzinaisi ir jūs abu kalti, greit eik į pamoką. Mokytojos sprendimuose aiški žinutė, man nesvarbu, ką tu jauti, man svarbu, kad tu keltum savo akademinį pažangumą ir mano išmokymo reitingai būtų aukšti.
Žiūrint į vaiką kaip nedalomą visumą, tai vertingas visam gyvenimui tik visaapimantis pažangumas.
Vien tik akademinio rezultato siekimas paleidžia į gyvenimą jauną žmogų su neįgalumu, nugalintą, nudrąsintą.
Mokytoja ir tėvams pasako: jūsų dukra pastoviai per jautriai reaguoja, darykite ką nors su jos jautrumu.
Socialiai jautrūs vaikai turėtų būti vertybė, tik juos reikia išmokyti pozityvaus mąstymo. Jei vertintume socialiai jautrių vaikų signalus, Lietuvoje nebūtų tiek socialinių bėdų, nes jie signalizuoja dar neįvykus dideliai „avarijai“.
Sutinku vieną dieną iš mokyklos grįžtančią, nuleidusią galvą antrokę. Klausiu, ar kas nutiko? Ji atsako, kad manęs šiandien mokykloje niekas nepastebėjo.
Daug kas pasakytų, kad neįmanoma tokiam būryje žmonių, kad vaikas būtų nepastebėtas. O iš tiesų, jei niekas nepasakė vaiko vardo, nepasižiūrėjo į akis, nepasidžiaugė juo, nepadavė jam rankos, tai jis ir grįžta į namus vienišas su žinia, kad jo niekas nepastebėjo. Gal kas pasakysite, kad tai tinkamos vaikui ugdytis sąlygos?
Dar daug kur mokyklose mačiau plakatus, kad vaikus turi ugdyti šeima, o mokykla tik moko matematikos ir t.t.
Nors ugdymasis ir mokymasis yra nedaloma visuma.
Mokyklose be galo daug yra hiperaktyvių vaikų, kuriems išsėdėti suole 45 min. neįmanoma, jie nuolat gauna pastabas ir pasijunta nevykėliais.
Mokslininkų tyrimų išvados mums pateikia, kad hiperaktyviam vaikui reikia hiperaktyvios pedagogikos. Kad klasėje sėdint dideliam kiekiui vaikų, jau po 10 min. pradeda trūkti deguonies. Sėdint suole, vaikų smegenų pilkosios ląstelės, kurios atsakingos už informacijos įsisavinimą, užmiega ir tik nuskambėjus skambučiui, atsistojus, jos tampa aktyvios. Vadinasi, vaikai imliausi yra per pertraukas, o per pamokas mokosi ypatingai varginančiu būdu.
Kai deguonies trūksta, taip pat labai sunku susikaupti. Kam patogus toks mokymas, kai mokytojas yra aktyvus, o vaikai sėslūs, pasyvūs?
Mokantis nenatūraliomis sąlygomis reikia daug metų varginančio mokymosi, nes vaikų imlumas būna sutrikęs.
Vaikai pasakoja, kad toks varginantis mokymasis atima visą vaikystės džiaugsmą ir jie dar ankstyvame amžiuje tampa bejėgiais sraigteliais.
Pasireiškia vaikuose ir gamtos stygiaus sindromas. Nuo to kai kurie vaikai tampa apatiški, dirglūs, agresyvūs. Vargina vaikus psichosomatiniai sutrikimai, galvos skausmai, pilvo skausmai, nemiga, pradeda šlapintis į lovą.
Kiek dar turėsime paaukoti vaikų, kad nustotumėm tęsti atgyvenusį mokymo būdą?
Geras pavyzdys yra šviesaus pedagogo Suchomlinskio. Jis savo knygose pasakojo, kad pas jį po keturių metų atėjo aukso medaliu pabaigusi mokyklą mokinė, vedina dviejų metukų sūnumi, ir pasakė, aš jums turiu pretenzijų: jūs mus mokėte matematikos, kalbų, geografijos, fizikos ir kt., bet neišmokėte bendrauti, spręsti konfliktus, valdyti jausmus, suprasti lyties skirtumus. Ir to pasekoje aš negalėjau savo sūneliui išsaugoti tėčio, mes išsiskyrėme.
Pedagogui buvo labai naudinga ši pretenzija. Jis tikrai pasijuto kaltas ir nuo to laiko mokymosi procesą organizavo kitaip.
Akademiniai dalykai – tik viena iš aštuonių kompetencijų, kurių turime mokyti jauną žmogų. O ar mokyklose vienodai suteikiamas laikas visoms kompetencijoms ugdyti?
Savaime vykti gali tik irimas, kūrybai reikia akivaizdaus laiko ir pastangų.
Mūsų prieš metus įkurtoje Žalioje gamtos mokykloje atsirado ne vienas vaikas, kuris buvo nepageidaujamas valdiškose mokyklose, kuriose yra visas komplektas pagalbos vaikui specialistų. Ir taikant lauko pedagogiką ir dvasinė humanizmą reikėjo kai kuriems vaikams pusmečio, kai kuriems kelių mėnesių, kad jie nurimtų, susigrąžintų savigarbą ir jau dabar vėl myli gyvenimą, save ir artimą ir nori mokytis visą gyvenimą, yra smalsūs.
Vis dar gaila, kad šiandien tėvams reikia ieškoti privačių mokyklų, mokėti iš paskutiniųjų pinigus, kad vaiką tarsi išpirktų iš jį gniuždančios aplinkos.