- Šį rudenį jau bus septyneri metai, kaip Tu gyveni Lietuvoje. Kaip Tau čia sekasi?
- Gimiau ir užaugau Nigerijos sostinėje Lagose. Man labai patinka dideli miestai. Aš čia jaučiuosi puikiai! Kaip namuose. Prieš septynerius metus rugsėjo 25 d. atvykau į Vilnių, Socialinių mokslų kolegiją, studijuoti tarptautinio verslo. Baigiau bakalauro studijas. Iškart po studijų SMK direktorė Gabija Skučaitė man pasiūlė darbą tarptautinių ryšių skyriuje. Man labai patinka dirbti su jaunais žmonėmis, tikriausiai jie ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios vis dar gyvenu ir dirbu Lietuvoje. SMK studentai labai atviri, tolerantiški, linksmi ir draugiški.
- Kodėl pasirinkai būtent Vilnių, kuo jis patraukė Tavo dėmesį?
- Vilnius didžiausias Lietuvos miestas, be to, jis išmanus ir šiuolaikiškas. Čia daug užsienio kompanijų, daug įvairių darbo ir karjeros galimybių. Mano tėvai labai norėjo, kad studijuočiau Europoje. Mane traukė Baltijos šalys, todėl išsiunčiau motyvacinius laiškus į Latvijos, Estijos ir Lietuvos aukštąsias mokyklas. Greičiausiai atsakymą gavau iš SMK. Priėmiau tai kaip ženklą, kad čia mano vieta, ir išsiunčiau dokumentus. Iki šiol labai džiaugiuosi savo sprendimu.
- Kaip vertini studijas SMK, ar jos Tau buvo vertingos?
- Man čia viskas buvo tiesiog VAU! Lietuvoje prasidėjo visiškai naujas gyvenimas. Būtent Socialinių mokslų kolegijoje aš užaugau, pažinau save kaip asmenybę, supratau, kokie yra mano talentai, ką aš galiu, gebu ir ką noriu veikti. Iki šiol prisimenu pirmąsias paskaitas, kurių metu man vienas dėstytojas pasakė: „Samsonai, aš matau, kad tu savyje turi didelį potencialą, esi disciplinuotas, todėl daug pasieksi“. Aš patikėjau jo žodžiais! Šie žodžiai mane motyvavo tobulėti, siekti naujų tikslų. SMK man lyg namai. Dauguma kolegų tapo draugais. Čia visi draugiški, nuoširdūs. O kiek SMK vyksta įvairių renginių, kiek čia yra galimybių studentams! Pavyzdžiui, dabar esu pagrindinis į SMK studijuoti atvykstančių studentų koordinatorius, nuolat dalyvauju „AIESEC Lietuva“, „Erasmus+“ bendruomenės renginiuose. Labai daug įdomių renginių, skirtų jaunimui motyvuoti bei skatinti jų kūrybiškumą, organizuojama ir SMK.
- Įdomu, koks tas talentas, kurį atradai studijuodamas SMK?
- Mano talentas - motyvuoti ir įkvėpti jaunimą, siekti savo tikslų, tobulėti. Ypač tuos, kurie nežino, ką nori veikti ateityje. Man patinka važinėti po mokyklas, susitikti su jaunimu, kalbėtis su jais apie gyvenimą, išklausyti ir įsiklausyti į jų problemas ir, jei tik galiu, padėti jas išspręsti. Lietuvoje gyvenantys jauni žmonės net neįsivaizduoja, kaip mes gyvename Afrikoje. Ten iš tiesų daugybė žmonių badauja, nes neturi jokio maisto, geriamo vandens… Todėl aš visada sakau jauniems žmonėms: „Jeigu galiu aš, vaikinas iš Afrikos, gali ir tu!“
- Esi atsakingas už užsieniečių studentų pritraukimą į SMK. Daug važinėji po Afrikos mokyklas, dalyvauji įvairiose mugėse, kuriose kvieti jaunus žmones studijuoti Lietuvoje. Kaip Tu jiems pristatai Lietuvą, kokius dalykus pamini kaip prioritetinius?
- Mano tikslas yra kad į Lietuvą atvyktų kuo daugiau protingų jaunų žmonių iš Afrikos. Ir aš labai džiaugiuosi, kad SMK renkasi jauni žmonės iš Ugandos, Nigerijos, Kamerūno, Kenijos, Ganos ir kitų Afrikos valstybių. Jiems čia patinka, nes, visų pirma, čia visi studentai gyvena labai saugiai. Lietuvos prekybos centruose nereikia baimintis, kad kas nors išsitrauks ginklą ir prasidės susišaudymas. Saugumas yra svarbiausias dalykas, kuris rūpi ne tik jauniems žmonėms, bet ir jų tėvams. Tėvai išgirdę, kad jų vaikas bus saugus ir jiems nebus dėl ko baimintis, iškart palankiau žiūri į Lietuvą. Antras labai svarbus dalykas yra tas, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai, ir iš jos laisvai galima keliauti į kitas Europos šalis. Tuo tarpu tie, kurie išvyksta mokytis į JAV, to daryti negali. Be to, didžiulis pranašumas yra ir tas, kad čia studijuojantys studentai visi gali dalyvauti „Erasmus+“ mainų programose.
Žinoma, labai svarbu ir studijų kokybė. SMK - ne tik gražus ir modernus pastatas, čia dėsto puikūs dėstytojai, paskaitos įdomios, šiuolaikiškos, paremtos realia dėstytojų patirtimi. Turiu daug draugų Anglijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, su kuriais dažnai diskutuojame apie studijas, verslą. Tiesą sakant, jie nustemba, kai papasakoju, kaip pas mus viskas vyksta ir kokia pažengusi yra Lietuva. Vien internetas Lietuvoje yra vienas geriausių, greičiausių ir pigiausių Europoje. Be to, Lietuvoje yra daug kompanijų, kurios norėtų investuoti ir pradėti verlą Afrikos šalyse, bet neturi vietinių patikimų žmonių, kurie galėtų padėti tvarkyti reikalus ir ten jiems atstovauti.
- Vadinasi, afrikiečiai, atvykę į Lietuvą studijuoti, čia turi rimtų perspektyvų?
- Lietuvoje tikrai yra daug įvairių galimybių. Tik reikia netingėti dirbti ir šiek tiek pasistengti. Daugelis iš Afrikos atvykusiųjų į SMK studijuoti, sėkmingai įsidarbina jau pirmame kurse.
- Kokių ateities planų ir tikslų Tu pats dabar turi?
- Man patinka reklamuoti Lietuvą pasauliui. Visų pirma, noriu, kad visi Afrikoje žinotų, kur yra Lietuva ir kiek čia yra įvairių galimybių. Turiu daug įvairių minčių, idėjų, pasiūlymų. Tačiau, kol kas man svarbiausia pabaigti magistro studijas ISM universitete, o po to, matysiu. Įdomiausia tai, kad, kai įstojau į magistrantūrą ISM, visi mano grupiokai buvo nustebę, kad aš, baigęs kolegiją, taip lengvai įstojau, o mano išsilavinimas ir įgytos žinios yra puikios. Kurso draugai ir dėstytojai sakė, kad aš sugrioviau visus mitus ir stereotipus apie kolegijas baigusius žmones. Jiems vis dar sunku patikėti, kad mano pažymiai yra vieni geriausių, nors aš visą laiką konkuruoju su ISM bakalauro studijas baigusiais studentais.
- Samsonai, prisimink, kas Tave labiausiai nustebino atvykus į Lietuvą?
- Tik atvykus man nuostabą kėlė labai daug dalykų. Pirmiausia tai, kad čia jauni žmonės labai daug vartoja alkoholio. Labai keista buvo žiūrėti į laisvai gatvėje rūkančias merginas - Nigerijoje niekada to nemačiau. Buvo keista, bet tuo pačiu ir malonu, kad studentai laisvai gali į dėstytojus kreiptis vardu. Nigerijoje tai yra griežtai draudžiama, visada būtina pabrėžti dėstytojo statusą. Tiesa, pradžioje ilgai negalėjau patikėti, kad Lietuvoje elektra yra visas 24 valandas! Nigerijoje elektrą galima naudoti tik 7 valandas per parą, tačiau mano šeimos namuose yra elektros generatorius, todėl mes elektrą galime naudoti tada, kada mums jos reikia, tačiau kiti neturi tokių galimybių.
Daugybė žmonių Nigerijoje išvis neturi elektros ir apie kažkokius patogumus ar buitinius prietaisus net nesvajoja. Pamenu, kai buvau mažesnis, man būdavo labai nemalonu, kai matydavau, kaip kiti vaikai ateina prie mūsų namo ir žiūri į šviečiantį langą. Ne kartą yra buvę ir tokių atvejų, kad žmonės prašydavo mano mamos, kad priglaustų jų vaikus, priimtų juos kartu gyventi. Nigerijoje yra didžiulė atskirtis tarp labai turtingų, vidurinės klasės ir vargšų. Maždaug 11 proc. Nigerijos gyventojų yra labai turtingi, kurie sau gali leisti viską, 20 proc. Tokie kaip mūsų šeima, o visa kita Nigerijos dalis skursta ir badauja.
- Ar tiesa, kad būtent todėl iki šiol negali ramiai žiūrėti į tai, kad Lietuvoje žmonės išmeta daug maisto?
- Vis dar ramiai negaliu žiūrėti ne tik į išmetamą maistą, bet ir kalnus drabužių. Nigerijoje net ir pasiturinčios šeimos kukliai gyvena. Pamenu, kai grįžau iš Europos į Nigeriją, netoli tėvų namų vienas berniukas priėjo prie manęs ir prašė, kad atiduočiau savo striukę. Jam jos reikėjo ne todėl, kad norėjo apsirengti, o tam, kad pardavęs galėtų su šeima šešis mėnesius išgyventi. Keistai jaučiausi, kai, einant gatve, visi lyg stebuklą nužiūrinėjo mano batus, megztinį. Mus tėvas labai griežtai auklėjo, mokė niekada neišsišokti, rodyti mažiau nei turime ir galime. Nors ir galime sau leisti, mes niekada neiname į restoranus valgyti, visada gaminame maistą namie. Kai dar visi gyvenome pas tėvus, turėjome maisto gaminimo grafiką - pirmadienį, antradienį, trečiadienį gamindavo mano sesuo, ketvirtadienį, penktadienį mano brolis, o savaitgaliais - aš.
- O Jūsų mama gamina? Juk dažniausiai Nigerijoje gamina moterys?
- Mama gamindavo ypatingomis progomis. O jei turėdavome svečių, verslo susitikimų, gamindavo virėjas. Asmeninio virėjo neturime, tačiau kartais, kai į svečius ateidavo labai svarbūs asmenys, jį pasikviesdavome. Mūsų šeimoje griežtai laikomasi stalo tradicijų: visi valgome tik prie bendro stalo, pirmas valgyti pradeda tėtis, tada mama, aš, nes esu pirmagimis, ir tik po to jau gali valgyti kiti vaikai.
- Įdomu, o kaip Tu vertini Lietuvos virtuvę?
- Puikiai. Pavyzdžiui, dabar mano mėgstamiausias patiekalas - šaltibarščiai. Jeigu mergina nemoka gaminti šaltibarščių, tai ji neturi jokių šansų būti mano mergina (juokiasi).
- Įdomu, ar daug dėmesio sulauki iš merginų?
- O taip! (Juokiasi). Aš tikrai sulaukiu labai daug dėmesio iš merginų. Jos pastebi, kad aš sportuojantis, atkreipia dėmesį į mano stilių, pagiria aprangą. Taip pat, joms patinka tai, kad aš neturiu viešo kalbėjimo baimės ir drąsiai kalbu prieš dideles auditorijas. Lietuviai dažniausiai būna santūrūs, o aš nematau jokių problemų, kai reikia užkalbinti merginą. Merginoms patinka mano atvirumas, pozityvumas. Paprastai aš daug šypsausi (juokiasi), bet, jei jau supykstu, sakyti nereikia, iškart visi mato.
- Tikriausiai esi labai išrankus, jei per septynerius metus neradai merginos. Juk lietuvaitės tokios gražios!
- Sutinku, merginos Lietuvoje tikrai labai gražios. Tik aš į santykius žiūriu rimtai ir atsakingai. Jei užsimegs draugystė, norėsiu šeimos, vaikų. Esu pirmagimis, vyriausias sūnus šeimoje, todėl, kol aš nesukursiu šeimos, mano brolis negali vesti. Tokios pas mus tradicijos. Nors brolis jau seniai turi merginą, tačiau negali ne tik tuoktis, bet ir tėvams jos pristatyti. Todėl ne tik iš brolio, bet ir iš tėvų sulaukiu labai didelio spaudimo, kad kuo greičiau kurčiau šeimą. Man beveik kasdien skambina mama ir užduoda tą patį klausimą: ar jau radau merginą (juokiasi). O išgirdusi neigiamą atsakymą, supyksta ir baigia pokalbį grasinimu, kad kitą kartą tikrai rimtai susipyksime.
- Kokių dar tradicijų turite, kurios Tau yra svarbios?
- Vestuvės Nigerijoje didžiulė šventė. Susirenka visa giminė, kaimynai. Minimalus žmonių skaičius - du tūkstančiai svečių. Švenčiama kelias dienas. Per šventes maistą gaminti gali tik moterys, vyrams tai draudžiama. Ne mažesnė šventė nei vestuvės yra ir laidotuvės. Velionį taip pat aplanko apie du tūkstančiai žmonių. Jei mūsų šalyje miršta žmogus, kuriam daugiau nei 50 metų, tuomet jo gedima, verkiama pora dienų, o po to visi džiaugiasi ir švenčia, kad miręs žmogus jau gali mėgautis gyvenimu danguje, pas Dievą. Bet po jauno žmogaus laidotuvių niekas nešvenčia, tik gedi ir verkia...
Mūsų kultūra iš tiesų gerokai skiriasi nuo europiečių, Lietuvoje žmonės žymiai laisviau gyvena, pavyzdžiui, čia laisvai galima eiti į naktinius klubus, laisvai vartoti alkoholį, rūkyti. Dar ne taip seniai jei Nigerijoje gatvėje policija pamatydavo rūkantį vietinį, jam skirdavo trijų mėnesių bausmę kalėjime. Rūkymas mūsų krašte asocijuojasi su kriminaliniu pasauliu. Tiesa, Afrikoje, kaip ir Indijoje, kairė ranka laikoma nešvaria, todėl negalima su ja sveikintis, priimti dovanų. Jei kažkam paduosi kairę ranką, gali įsižeisti ir net trenkti.
- Nigerijoje įprastos didelės šeimos, tačiau Jūsų šeimoje tik trys vaikai. Ar tai buvo sąmoningas tėvų pasirinkimas?
- Afrikiečių šeimos gausios, tačiau pasiturintys visi turi po tris–keturis vaikus. Ir mūsų šeimoje tik trys vaikai. Aš, mano brolis ir sesuo. Jei atvirai, mano senelis dėl to labai pyko ant tėvų, ypač ant tėčio. Tačiau mano tėvas sąmoningai planavo šeimą ir norėjo turėti tiek vaikų, kiek galėtų išleisti į mokslus. Mano tėvui buvo labai svarbu, kad mes visi baigtume mokslus Europje, įgytume gerą išsilavinimą. Sesuo neseniai baigė finansų mokslus Anglijoje ir grįžo į Nigeriją, dabar dirba naftos kompanijoje, brolis baigė mediciną, taip pat jau grįžo į Nigeriją ir dirba Amerikos medicinos klinikoje. Aš baigiau SMK, čia ir dirbu, taip pat mokausi ISM magistrantūroje paskutiniame kurse. Esu be galo dėkingas tėvams, kad mums suteikė galimybę mokytis.
- Ar moterys lygiavertės vyrų partnerės Nigerijoje?
- Nigerijoje šeima didžiulė vertybė. Todėl šeimos labai retai skiriasi. Be to, išsiskirti yra labai sunku. Praktiškai neįmanoma. Jeigu moteris nusprendžia skirtis, ji beveik neturi jokių šansų susirasti kitą vyrą. Išsiskyrusios moterys pasmerkiamos, jų niekas negerbia. Gal ateityje, po kokių 50 metų, ir Nigerijoje moterys išsikovos savo teises, bet kol kas šeimoje viską sprendžia vyras. Jis priima sprendimus dėl vaikų auklėjimo, namų ir kitų svarbių dalykų. Be to, jeigu vyras namo grįžo piktas, moteris negali nieko sakyti, turi tylėti, kad dar labiau jo nesupykdytų.
- Ar daugpatystė Nigerijoje vis dar populiari?
- Žinoma. Vyras musulmonas gali turėti tiek žmonų, kiek gali jų išlaikyti – tris, penkias ar septynias. Mano senelis iš mamos pusės buvo musulmonas ir jis turėjo septynias žmonas, kurios visos gyveno po vienu stogu.
Senelis jau miręs, mirė jau ir dvi pirmosios jo žmonos, likusios dabar gyvena su savo vaikais. Kiek pamenu, visą laiką tos žmonos konfliktavo tarpusavyje dėl elementarių buitinių dalykų: kada senelis pas kurią miegos, kurios maistą valgys… O iš tėčio pusės senelis, nors ir yra krikščionis, bet vis tiek turi tris žmonas. Ir labai daug vaikų.
Mano tėtis jau kitoks - jis vedė ir gyvena tik su viena žmona, mano mama. Mano šeima labai daug keliauja, yra išsilavinusi. Ji nenori gyventi taip, kaip gyveno mano seneliai. Ir taip mūsų šeimoje kildavo daug konfliktų dėl religijos, juk mano mama yra musulmonė, o tėtis - krikščionis. Dėl to mums, vaikams, būdavo labai sunku.