Naujienų agentūra „Bloomberg“ rašo, kad kadenciją baigiančios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pavardė buvo nuskambėjusi iš A. Merkel lūpų, tačiau tuomet Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasiūlė Ursulą von der Leyen.
Vokietijai atiteks vienas aukščiausių ES postų, bet A. Merkel „šarvai“ aižėja
Dar viena moteris, dabartinė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde, siūloma Europos centrinio banko (ECB) vadove. Kartu su valstybinį postą užimančiu Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, jie simbolizuoja permainas Sąjungoje, kuriai daromas spaudimas atsinaujinti.
Tačiau derybų maratonas dėl aukščiausių bloko postų apnuogino Angelos Merkel, kaip ryškios ES vadovės, spragas kitados, regis, neįveikiamoje lyderystėje.
Vienu svarbiu momentu ji, regis, visiškai nesuprato pasipriešinimo savo pačios centro dešiniųjų politinėje šeimoje kompromisiniam susitarimui, kuriuo į Europos Komisijos kėdę būtų sėdęs socialistas. Kai postas galiausiai atiteko jos pačios partijos sąjungininkei ir gynybos ministrei, Ursulai von der Leyen, A. Merkel buvo priversta susilaikyti nuo balsavimo – pritrūkusi paramos iš savo koalicijos partnerių socialdemokratų šalies viduje.
Osakos susitarimas
U. Von der Leyen paskyrimui į Europos Komisijos pirmininko postą dar turi pritarti Europos Parlamentas, kuris kaskart pasišiaušia prieš bet kokias užkulisines kombinacijas ir su jomis sietinus susitarimus.
Kiek anksčiau Vokietijos lyderė siūlė, kad Europos Komisijos pirmininku taptų socialistų kandidatas olandas Fransas Timmermansas. Į derybas Briuselyje ji atvyko su planu, kurį kartu su kai kuriais kitais Europos politikais parengė Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimui, vykusiam Japonijos Osakos mieste.
Tačiau įvykiai klostėsi kitaip nei planuota. A. Merkel, atvykusi į viršūnių susitikimą sekmadienį, sužinojo, kad „Osakos susitarimą“ užpuolė Italija, Rytų Europos vyriausybės ir, jos dideliam apgailestavimui, jos pačios Europos liaudies partijos (EPP) lyderiai. EPP laimėjo Europos rinkimus šių metų gegužę, sakė jie, ir todėl jų atstovai turėtų pretenduoti į Komisijos vadovo kėdę.
„Atsižvelgiant į tai, kaip klostosi įvykiai, derybos nebus labai paprastos, švelniai tariant“, – pakeliui į viršūnių susitikimą žurnalistams kalbėjo Angela Merkel. Po dvidešimties valandų, po bemiegės derybų nakties ES lyderiai neturėjo ką paskelbti ir susitikimas buvo nukeltas iki antradienio.
Susinervinęs E. Macronas viešai išpeikė Europos lyderius apsunkinant aukščiausių vadovų paskyrimo procesą.
„Tokie, regis, niekad nesibaigsiantys susitikimai, kurie niekur neveda, smarkiai teršia mūsų patikimumą“, – kalbėjo jis pirmadienio popietę.
Kitą dieną nuotaikos smarkiai pasikeitė, kai ant derybų stalo buvo pateiktas naujas planas, kurį vienas prancūzų pareigūnas priskyrė Paryžiui: atsisakyti Europos Parlamento pagrindinių kandidatų, arba „spitzenkandidaten“, ir atiduoti duoklę EPP: artimos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sąjungininkės U. von der Leyen pavidalu; pastaroji buvo laikoma galima kanclerės įpėdine Krikščionių-demokratų partijoje. Netikėtas posūkis įpūtė gyvybės sudėtingam procesui, bent jau lyderių lygmenyje.
E. Macrono triumfas
Savo ruožtu, E. Macronas, regis, turėjo pagrindo švęsti skaidresnę pergalę: jis džiaugėsi, kad ECB vadovaus prancūzė, Europos Vadovų tarybai prancūziškai kalbantis liberalas ir kad pavyko išvengti kai kurių radikalesnių paskyrimų, daugiausia iš dalies Rytų Europos vyriausybių.
Sekmadienio vakare jis atsisakė kai kurių lyderių siūlymo vėl susirinkti po poros savaičių. Tuo metu jis jau buvo faktiškai užsitikrinęs, kad Ch. Lagarde bus paskirta į ECB postą, ir nenorėjo, kad šis laimėjimas išslystų iš jo rankų, teigia vienas ES pareigūnas, tiesiogiai susijęs su derybomis.
Vis labiau spraudžiama į kampą A. Merkel pasiūlė kadenciją baigiančią Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę į Komisijos pirmininko postą, tačiau būtent E. Macronas pakišo idėją pateikti vokiečio kandidatūrą, kad A. Merkel galėtų lengviau užsitikrinti pritarimą savo šalyje.
Tačiau tokiam sprendimui nepritarė daugybė kitų vokiečių. Ypač – jos pirminis kandidatas į postą: Manfredas Weberis. Kai kurių patikimų šaltinių duomenimis, Angela Merkel prašiusi E. Macrono perduoti EPP, jog ji padarė viską, ką galėjo dėl M. Weberio, nes jie tuo netiki.
Iš tiesų, A. Merkel labai magėjo pranešti žurnalistams, kad tariamai elegantiškas sprendimas nebuvo priimtas jos pačios – ir kad į Briuselį ji vyko, įsipareigojusi „spitzenkandidaten“ principui, kurį ES parlamentarai giria kaip demokratiškesnį procesą. Ji pripažino, kad kiti lyderiai taryboje išreiškė pasitikėjimą jos šalies gynybos ministre.
„Šiandien aš, be abejonės, įsitikinau didele parama partijų viduje, net jeigu, kaip jau minėjau, iki vakar dienos vakaro siekiau kitokio rezultato“, – sakė A. Merkel.
Plonytė riba
Kad ir kas vadovautų Komisijai – vokietis ar ne vokietis, Angelai Merkel teks sumaniai manevruoti Berlyne, kur jos koalicijos partneris, socialdemokratas skeptiškai vertina U. von der Leyen paskyrimą.
Martinas Shculzas, buvęs SPD lyderis, kurį A Merkel nugalėjo 2017 metų rinkimuose, pašiepė sprendimą paskirti į EK pirmininko pareigas U. von der Leyen, pareikšdamas, jog ji buvusi prasčiausia ministrė A. Merkel ministrų kabinete.
Kai prasidėjo balsavimas dėl aukščiausiųjų Tarybos postų, praėjus daugiau nei 48 valandoms nuo birželio 30 dienos, kai į Briuselį suvažiavo lyderiai, Angelos Merkel rankos buvo surištos, ji neturėjo jokios tiesioginės paramos iš SPD šalies viduje.
„Socialdemokratai nesugebėjo šiandien nuspręsti, pritarti tam ar ne, tad man teko susilaikyti, – aiškino ji. – Tokios taisyklės“.
Rezultatai kanclerei gali tapti Pyro pergale, pareikalavusia daug aukų. Angela Merkel, kuri yra sakiusi, kad kanclere išliks bent iki 2021 m., kai baigsis jos kadencija ir kad dar vienos kadencijos nebesieks, dabar Briuselyje tapo labiau kritikos taikiniu, nei genialia taktike, kokia ji buvo anksčiau.
Tačiau galutinis sprendimas buvo būtent toks, – suformuotas Angelos Merkel ir Emanuelio Macrono ir pristatytas kitiems lyderiams.
