Galvojome taip prieš 3 metus, kai 1,5 metų mažylė išpūstom iš išgąsčio akutėmis pirmą kartą peržengė mūsų namų slenkstį. Galvojame taip ir dabar, kai drąsus angeliukas žybsinčiais velniukais akyse bando prasmukti su „nelegaliu“ saldainiu...
Tai didžiausia dovana. Dovana gauti teisę tapti tuo vieninteliu ir svarbiausiu žmogumi mažo žmogaus gyvenime... Dovana išmokti užsitarnauti meilę ir pasitikėjimą... Dovana tobulėti augant kartu su juo... Dovana į viską pažvelgti kitu kampu.
Ir jeigu galvojate, kad viskas baigiasi tuo momentu, kai mažylį įteikia tau, kaip ką tik gimusį naujagimį – tai klaida. Kaip ir gimus biologiniam kūdikiui – viskas tik prasideda, bet šiuo atveju viskas vyksta dar spalvingiau.
Nenuvertinu biologinės motinystės – tai tikrai vienas šilčiausių ir reikšmingiausių momentų mano gyvenime. Tik gimus vaikams supratau, kaip iš tiesų stipriai galima mylėti ir koks stiprus tas motiniškas instinktas. Bet atsiradus įdukrai aš užaugau. Tik jos dėka supratau, kaip svarbu vaikui jausmas, kurį jam dovanoji, kiek daug jis turi galios...
Jos dėka turėjau atrasti iš naujo natūralius dalykus, turėjau nustebti, kad net apkabinimų reikia išmokti, nes artimiausias tuo momentu žmogus neišugdė natūralaus jų poreikio... Jos dėka patyriau tokių stiprių išgyvenimų, kai jau nebesvarstai, ar gali pravirkti... Aš užaugau, išmokau geriau suprasti žmones, supratau mažų dalykų prasmę, kurie visada buvo neginčijama duotybė. Aš tapau geresne mama ir jai, ir sūnums.
Nesakau, kad nebus momentų, kai kils minčių, ar ši meilė tokia pati, kaip biologiniams vaikams. Nesakau, kad jums bus lengva, kai mažasis žmogus bandys Jūsų ribas ir Jūs svarstysite, ar pykstate ant visų vaikų vienodai... Nesakau, kad nekils minčių, kad vienatvės metai vaikų namuose paliko neištrinamus randus mažylio širdelėje...
Atsakymai ateis savaime ir jie maloniai jus nustebins. Ir tikrai sakau, kad jūs visą laiką jausite, kad augate kartu ir tie momentai, kai mažosios veidas plyšta nuo šypsenos ar jūsų kaklas treška nuo meilių apkabinimų, yra akimirkos, vertos foto rėmelių ant jūsų namų sienos ir būti įrašytos jūsų širdyje didžiosiomis raidėmis.
Ir vis tik galų gale sakau, kad viską atperka šis stiprus prisirišimo jausmas – tas pats, kurį jauti tik gimus kūdikiui, tas pats, kurį jauti savo šeimos nariams ir vadini jį meile. Ir jo gražumas tas, kad jis tiesiog toks gimęs, abipusis, be jokio prašymo ar paklausimo...
Drąsesni žmonės klausia, ar nebijau, kad pasireikš genetinė liga? Bijau, labai bijau, už kiekvieną savo vaiką labai labai bijau. Bet vietoj nuolatinio baimės jausmo daug gražesnis jausmas yra džiaugtis tuo, ką turim šiandien, o jei ateis laikas „bijoti“ – tada bijosim visa širdimi.
Dar žmonės klausia, o kas bus, kai ji sužinos, kad tu nesi tikroji jos mama?
Ji žino. Žino, kad mama yra viena ir ta, kuri visada šalia, tėtis tas, kuris pakutena iki džiaugsmo ašarų, o broliai tie, su kuriais mokosi pyktis ir taikytis kasdien.
Žino, kad yra teta, kuri nešiojo ją pilvelyje ir nesuprato, ką prarado, kai padovanojo ją mums. Ji auga žinodama, kad žmonės klysta. Ir gal kažkada kils noras pažiūrėti, kuo gyvena ta teta. Suras, sujauks mintis, bet vėl susidėlios savas tiesas iš naujo ir užaugs.
O drąsiausieji paklausia, ar galima mylėti svetimą vaiką kaip savo? Atsakysiu paprastai: taip. O kad meilė kiekvienam vaikui žydi skirtingomis spalvomis ir skirtingais jų augimo etapais auga ir keičiasi kartu su jais – man pritars kiekviena mama. Tau ir nepavyktų jaustis kitaip – juk tu brangiausias žmogus šios mažylės gyvenime ir čia vyksta patys nuoširdžiausi jausmų mainai.
