Tačiau rinkimai yra toks išbandymas, kuris niekada nesibaigia gerai visiems dalyvaujantiems. Patenkinti nugalėtojai, patenkinti norėję save žmonėms parodyti, patenkinti analitikai, gavę darbo panarstyti pasikeitimų pasekmes. Neišrinktieji arba su palengvėjimu atsidūsta, arba gedėdami prarasto posto tamsiame kambaryje apsipila galvą pelenais.
Tie, kurie lengviau atsidūsta, iš valstybės tvarkytojų grįžta arčiau šeimos, tampa daugiau matomi namiškių, pradeda suprasti, kad yra ir kitas gyvenimas, kurį, beje, gyvena absoliuti dauguma žmonių.
Mat dalis išrinktųjų paprastai po kiek laiko pakliūna į savotišką transą ir pasaulį mato per išrinktojo sąmonę kaip per butelio šukę: padažytą viena spalva (gali būti raudona, gali būti žydra – nelygu partija) ir iškraipytų proporcijų.
Net švelnus bakstelėjimas jų pusėn atrodo kaip pasaulio pamatų ardymas, o benzino kainos jiems nustoja rūpėti, nes apmokamos iš kanceliarinių išlaidų. Jų netrikdo, kad kanceliarijoje naudojamas tušas arba rašalas ir popierius arba kompiuteris, bet ne benzinas ar dyzelis ir automobilis.
Šitai supranta visi, išskyrus tuos, kurie išrenkami. Kaip jau sakiau, pro jų langus pasaulis atrodo kitaip, ir išrinktieji turi savą kalbą jam patogiai aprašyti.
Atgal ant žemės
Todėl dažno laukia dažniausiai nemalonus nusileidimas tarp žmonių. Tuo besidžiaugiantį išgirsi labai retai. Grįžtantiems po kelių kadencijų praktiškai reikia mokytis vaikščioti iš naujo.
O kas nori po senovei, jei jau sėkmingai pavyko pavirsti išrinktuoju? Tik kvailys meta privilegijuotą kelią dėl neaiškaus takelio. Išlikimui pasitelkiami visi įmanomi gebėjimai: vieni ieško draugų – kiti padlaižiauja, vieni rodo lyderystę – kiti rėkia nuo bačkos.
Oi, kaip nelengva rinkėjui priešrinkiminėje kakofonijoje atpažinti protingą žodį tarp skardžių blizgučių ir piešiamų baubų, – protingas žodis paprastai skamba tyliau už kvailystes.
Sunkiausia kovoti už išlikimą, kada esi beviltiškai pralaimėjęs. Per paskutinius rinkimus, medicinos terminais tariant, „socialdarbiečiams“ diagnozuota nepagydoma liga, kuri baigiasi organizmo iširimu.
Liga ypač paūmėjo partijai gavus šmaikščią „ūsuotų bebrų“ pravardę. Pravardė glaustai ir taikliai išreiškė žmonių požiūrį, atsispindėjusį rinkimų rezultatuose, todėl ir prilipo kaip vantos lapas prie užpakalio. Humoras, kaip ir pirtis, gali ir pagydyti, ir nužudyti.
Panašu, kad šiuo atveju pravardė tampa neatremiamu kirčiu – juk kas eis balsuoti už bebrą vadžioje? O jei kreipsiesi į teismą, bandydamas išsireikalauti oficialios pažymos, kad nesi bebras – dar juokingiau atrodysi. Užuojauta politiniams bebrams.
Visai nesvarbu, kad tik mažuma jų ūsuoti. Bebru (tiksliau – bebriuke) gali tapti ir lygiaveidė trisdešimtmetė, sapnuojanti save ministre. Svarbu ūsuoto bebro širdis, o ne antriniai požymiai. Pagrindinis ūsuoto bebro širdies siekis yra iš valdžios kėdžių sukrauti sau užtvanką ir saugiai plūduriuoti neliečiamųjų tvenkinyje.
Bebrų evoliucija
Yra politikų, pamišusių dėl idėjos. Yra tokių, kurie pamišę dėl pareigybės. Bebrų varomoji jėga yra giliai įsišaknijęs išlikimo instinktas. Jų branduolį sudaro senoji gvardija, užgrūdinta LTSR kompartijoje. Kiek jiems teko išgyventi ir kiek kartų persivertė kūlio, kad išliktų!
Iš pradžių reikėjo įsitrinti ant bent kokios pakopos tarp komunizmo kūrėjų avangardo. Paskui atėjo išbandymai pasėdėti vienu metu ant dviejų kėdžių – Vilniaus ir Maskvos, – ir tai pavyko, su nepamirštamo mokytojo Algirdo Brazausko metodiniais nurodymais ir asmeniniu pavyzdžiu.
Galiausiai pasisekė pralįsti per adatos skylutę į Lietuvos Respublikos kūrėjų tarpą. Žemesniame range likę bendražygiai sėkmingai surinko privatizacijos dovanas miestuose ir kolūkiuose. Partija susiveikė tarptautinį pripažinimą turintį pavadinimą ir toliau egzistavo pagal savo supratimą, bet budriai klausydamasi permainų vėjų.
Apie trisdešimt metų pavyko išsilaikyti nenupūstiems. Pražilo ūsai, įsimetė raukšlės. Išlikimo instinktas ėmė signalizuoti, kad ateities rūke ima šviesti užtarnautas poilsis. O čia kaip tyčia jaunesnių socialdemokratų priaugo, ir ne visi lojalūs.
Tuoj jiems parodysime, kieno dėka jie yra didžiausia partija, tuoj pamatys, kaip subliūkšta nedėkingųjų viltys. Žmonės mus išrinko vietoj Sąjūdžio 1992 m., išrinks ir dabar. Deja, nors amžininkams atrodo, kad tie įvykiai buvo taip neseniai, Lietuva nuo to laiko be galo pasikeitė.
Senoji gvardija tebegalvojo, kad jie yra tarsi helis, keliantis partiją aukštyn, o dabar panašu, kad jie neteisingai nuspėjo, kokį cheminį elementą šiandien atitinka. Rinkėjai parodė kažkur į švino pusę. Pasirodo, ne keliamoji jėga, o balastas išėjo savo keliais: taikiai, be vidaus karo – savanoriškai šoko per bortą, ir apsiskaičiavo. Taip dažnai pasitaiko, kai per ilgai užsibūna valdžios viršūnėse. Ima tikėti, jog sparnai išaugo, o paskui pasirodo – ne.
Savo labui
Laisvo kritimo likę pusantrų metų, iki Seimo rinkimų. Iš pradžių pabandyta prisipūsti pagalvę nusileidimui iš amžinos rentos seimūnams. Nepavyko. Bandymas partijos elitui patekti į Europos Parlamentą su riebiu atlygiu irgi žlugo.
Bet treji „žaliavalstiečių“ pralaimėti rinkimai atvėrė naują galimybę. Fizikos dėsniai skiriasi nuo politinių dėsnių, ir laisvu kritimu skriejantis žemyn tam tikromis aplinkybėmis gali turėti svorį, net labai nemenką.
Didžiausiai frakcijai reikia balsų, ir „socialdarbiečiai“ imasi veikti. Iš pradžių kiek užsimiršę tiesiai šviesiai parodė, kiek ir kokių kėdžių jiems reikia. Vėl klaida – publika nepatenkinta susiraukia. Galbūt veikėjams daugiametis nuovargis reiškiasi? Susizgribę pasirinko kortas apie socialinius dalykus, kurias žmonės mėgsta, ir ėmė jas rodyti. Tikiuosi, kad ne aš vienas turiu atmintį ir žiūriu ne į paveiksliukus, o į tuos, kurie pašo kaladę.
Dabar vyksta pagrindinė derybų partija tarp kolektyvinio Ūsuoto Bebro ir Mesijo ant galinės sėdynės. Jau kantrybės nebeteko ir įsijungti susiruošė Legionierius, kuriam liko tik dvi savaitės iki apsisprendimo. Prakišęs prezidentūrą, jis turi ryžtis, ką jam naudingiau pasirinkti – premjerystę ar Seimą ir savo partiją, ar tik Seimą. Žvirbliui rankoje telikę pusantrų metų, o dėl briedžio girioje nėra jokių garantijų. Galima įsikurti ir pamiškėje su seimūno alga: gal kam prireiks ir pasikvies talkon. Tėvynės labui:)
Svarbūs ir kiti mažesnieji dalyviai. Štai „darbiečiai“ pajuto, kad jų kylančiam balionui „tvarkiečiai“ yra balastas, ir atšoko nuo jų frakcijos.
„Socialdarbiečiams“, atvirkščiai, reikia už kažko užsikabinti. Kadaise jie sėkmingai prarijo Lietuvos socialdemokratų partiją. Dabar stoja lyg biblinis Jona prieš žaliaskvernį banginį ir sako: „Ryk mane.“ Atsidūrę pilve ir apsiginklavę savo patirtimi ūsuoti bebrai gali ne tik susikurti trumpalaikį tvenkinėlį. Jie būtų pajėgūs nematomomis vadžiomis iš vidaus važnyčioti praskydusį jauną banginį, kuris juos toliau plukdytų politikos vandenimis.