V. Bakas DELFI eteryje teigė: „Be konservatorių mums būtų labai sudėtinga priimti bet kokius sprendimus“.
Jis teigė, kad laikas nustoti kariauti. „Nesuprantu logikos, nes visų rinkimų metu štabe mes analizavome giliau visuomenės nuomonę, mes nesuprantame, kodėl „valstiečiai“ kovoja su konservatoriais. Konservatorių rinkėjas niekada nebalsuos už „valstiečius“ ir atvirkščiai. Aš visada kviečiau nekariauti su opozicija“, – laidoje „DELFI Diena“ kalbėjo V. Bakas.
TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis sureagavo į V. Bako žodžius ir „Facebook“ tinkle rašė, kad „frakcijos durys pokalbiams dėl svarbiausių valstybės klausimų niekada nebuvo uždarytos“.
„Esu įsitikinęs, jog pripažinimas, kad reikalinga dėl esminių pokyčių ieškoti plataus susitarimo, įtraukiant į diskusijas ir opoziją, yra svarbus pokytis Seimo darbe. NSGK pirmininko žodžiai, jog reikšmingų pokyčių be TS-LKD ir LVŽS frakcijų sutarimo pasiekti tampa labai sunku, yra išgirsti ir mūsų frakcijos durys pokalbiams dėl svarbiausių valstybės klausimų niekada nebuvo uždarytos“, – apie V. Bako žodžius kalbėjo G. Landsbergis.
„Šiandien žinome, jog valstybės ekonomikos kuriamas didesnis bendrojo gėrio pyragas jau dabar beveik išdalintas – per pensijų indeksaciją, augančias išlaidas gynybai. Nesakau, kad kuriam nors iš paminėtų tikslų papildomų finansų skirti nereikėtų, bet reikia nebijoti matyti to, ką matome – reikšmingo pokyčio iš ekonomikos augimo pasiekti bus arba labai sunku, arba beveik neįmanoma. Todėl reikia atsakyti į klausimą, kaip ketiname elgtis toliau: ar bandysime kiek įmanoma efektyviau naudoti esamą, nors ir daug mažesnį nei įprasta Vakarų Europos valstybėse, bendrojo gėrio pyragą ir gyvensime kaip gyvenę, ar bandysime bendromis jėgomis tą pyragą iškepti didesnį“, – socialiniame tinkle rašė G. Landsbergis.
Visas G. Landsbergio įrašas „Facebook“ tinkle:
Vėl diskutuojame apie komitetų ir vieno klausimo politinių judėjimų pergales Europoje ir Lietuvoje: nuo E. Macrono Prancūzijoje, šio judėjimo veiksmų ir ateities Europos Parlamente iki R. Karbauskio valstiečių valdomos Vyriausybės Lietuvoje. Visi tokio tipo judėjimai susiduria su panašiomis problemomis – sunkumais kuriant ir įgyvendinant kompleksinę politinę darbotvarkę. Sprendžiant ne kokį nors vieną klausimą ar daug emocijų sukeliančią problemą, bet vedant valstybę ar bendriją, turinčią daug klausimų, problemų ir itin skirtingų interesų. Politinės partijos, turinčios tiek aiškią struktūrą ir ilgą institucinę patirtį, tiek žymiai ryškesnius politinės vizijos metmenis, su tokio pobūdžio problemomis susiduria daug rečiau, todėl politologiškai įdomu, bet tuo pat metu ir neramu, kaip išrinktieji judėjimai bando transformuoti savo politines darbotvarkes ir pamažu virsti kažkuo panašesniu į politinę partiją.
Tokios transformacijos liudininkais esame Lietuvoje, kai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – nors vadinama partija, bet iš tiesų savo rinkimine darbotvarke esanti visiškai komitetinis darinys – bando tapti kažkuo panašiu į tradicinę politinę partiją. Ir matome, kaip šiame virsme LVŽS pradeda suvokti sutarimo ir realaus plataus konsensuso politikoje prasmę. Bei tai, jog realaus, ilgalaikio ir svarbiausia – plataus sutarimo dėl svarbiausių valstybės klausimų nebuvimas yra problema.
Vakar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, kalbėdamas apie pokyčius Seime ir valdančiojoje daugumoje pabrėžė manąs, jog svarbu, kad sprendimai Parlamente būtų priimami ne tik mechaniškai sugaudant reikalingus balsus, bet ir ieškant realaus susitarimo su politinėmis jėgomis, kurioms visuomenė išreiškė pasitikėjimą rinkimuose. Esu įsitikinęs, jog pripažinimas, kad reikalinga dėl esminių pokyčių ieškoti plataus susitarimo, įtraukiant į diskusijas ir opoziją, yra svarbus pokytis Seimo darbe. NSGK pirmininko žodžiai, jog reikšmingų pokyčių be TS-LKD ir LVŽS frakcijų sutarimo pasiekti tampa labai sunku, yra išgirsti ir mūsų frakcijos durys pokalbiams dėl svarbiausių valstybės klausimų niekada nebuvo uždarytos.
Juk kalbėtis išties yra apie ką: pradedant pavieniais įstatymais ir kompleksinėmis iniciatyvomis, sričių reformomis ar didesnėmis diskusijomis dėl strateginių valstybės sričių ateities.
Daug kalbame apie gerovės valstybę. Sutariame ir partijoje, ir turbūt Seime, ir greičiausiai visuomenėje esti pritarimas, kad norime valstybės, kuri užtikrintų lygesnes galimybes mėginti susikurti savo laimę. Sutinku, kad galbūt turime kiek skirtingas vizijas, kaip to pasiekti, bet esu įsitikinęs, jog tam, kad kiekvienas iš mūsų turi turėti galimybę judėti geresnio gyvenimo ir asmeninės sėkmės link, pritaria absoliuti dauguma. Tačiau tam, kad tai galėtų tapti realybe, šiandien vis dar trūksta vakarietiško standarto valstybės paslaugų: geresnės sveikatos sistemos, geresnės švietimo sistemos. Reikia tokių paslaugų, kad galėtumėme būti užtikrinti, jog mūsų visuomenėje nėra pamirštų žmonių. Kitaip tariant, kalbame apie socialines kopėčias ar socialinį liftą, kuris turėtų nesustotadamas kelti žmones aukštyn: iš skurdo link vidurinės klasės, o ir šiandienos vidurinei klasei suteiktų galimybę kilti aukščiau. Tačiau šiandien kas bebūtume ar prezidentai, ar politinės partijos: kairiosios ar dešiniosios – patogiai apeiname klausimą, kaip tą padarysime?
Būtent čia ir reikalinga ta plati diskusija. Šiandien žinome, jog valstybės ekonomikos kuriamas didesnis bendrojo gėrio pyragas jau dabar beveik išdalintas – per pensijų indeksaciją, augančias išlaidas gynybai. Nesakau, kad kuriam nors iš paminėtų tikslų papildomų finansų skirti nereikėtų, bet reikia nebijoti matyti to, ką matome – reikšmingo pokyčio iš ekonomikos augimo pasiekti bus arba labai sunku, arba beveik neįmanoma. Todėl reikia atsakyti į klausimą, kaip ketiname elgtis toliau: ar bandysime kiek įmanoma efektyviau naudoti esamą, nors ir daug mažesnį nei įprasta Vakarų Europos valstybėse, bendrojo gėrio pyragą ir gyvensime kaip gyvenę, ar bandysime bendromis jėgomis tą pyragą iškepti didesnį.
Padėti atsakyti į šį klausimą gali ministrų įgarsinami sričių poreikiai: štai Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis kalba apie tai, kad norint minimaliai pajudint socialinę sritį jam vien kitais metais reikia papildomų 200 mln. eurų. Ne pakelti skrydžiui, o vien tam, kad galėtumėme šią sritį pajudinti. Švietime pokyčiams reikalingos ne ką menkesnės sumos. O jei dar norime ir gynyboje pasiekti 2,5 proc BVP greičiau negu iki 2030, turime sugalvoti, iš kur ateis pinigai?
Jeigu sutartume, kad vienas ar pusantro milijardo eurų papildomai į biudžetą leistų pasiekti reikšmingą lūžį valstybėje, gali būti, kad pradėtume kalbėtis iš kur tie pinigai gali ir turi ateiti. Ir tam reikia plataus partijų susitarimo. 141 komitetas ar vieno klausimo politinis judėjimas vargiai susitars dėl bendrų tikslų valstybei ir sunkiai galės įsipareigoti, jog reikalingus sprendimus įgyvendinti galės ilgesnį laiką nei vienas rinkimų ciklas.
Tad mes visi turėsime apsispręsti: ar mes turime didesnius tikslus, didesnes ambicijas? Bet ne sau. Ne sau asmeniškai. Ar mes galime susitarti tarp atsakingų partijų dėl didesnių tikslų Lietuvai. Jeigu trypčiosime diskutuodami kuriam Gediminui teks Seimo pirmininko postas, ta diskusija niekur mūsų valstybės nenuves, nes ji tuščia, neįdomi ir tik nukelianti tikruosius klausimus į ateitį.
Pokalbis su Vytautu Baku: