Lietuvoje apie E. Goldman vis dar kalbama siauresniuose intelektualų ratuose, universitetuose, feministų ir anarchistų grupėse.

O pasaulyje šiomis dienomis daugiau straipsnių apie itin prieštaringai vertinamą asmenybę pasirodė neatsitiktinai: būsimoji feminizmo ir anarchizmo aktyvistė gimė prieš 150 metų – 1869 metų birželio 27-ąją, Vilijampolėje, žydų ortodoksų Taubės ir Abraomo Goldmanų šeimoje.

Tėvo bausmės, prievarta ir emigracija

Emmos motinai tai buvo trečias vaikas iš antros, tačiau priverstinės ir nuo pat pradžių nelaimingos santuokos su nesėkmingu verslininku Abraomu. Berniuko norėjęs vyras neslėpė nusivylimo, nors vėliau Taubė ir susilaukė dviejų sūnų.

Iš Kauno mažoji E. Goldman su šeima persikraustė į Papilę, šalia Ventos upės, kur pirmą kartą išvydo valstietį, plakamą botagu – tai mergaitę traumavo visam gyvenimui ir tik sustiprino neapykantą valdžiai bei atsisakymą paklusti. Tai ji įrodė ir Karaliaučiuje, kur persikraustė su tėvais, ir už nepaklusnumą geležinei vokiškai tvarkai mokykloje sulaukdavo kirčių mokytojo liniuote.

Tiesa, už nepaklusnumą tėvui Abraomo vaikai taip pat buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis – tėvo smurtą labiausiai kentė tvirtą charakterį nuo vaikystės demonstruoti pradėjusi Emma, kurios teigimu, taip tėvas diržo kirčiais bent iš dalies išliedavo savo seksualinę frustraciją.

Dar kartą su šeima į Peterburgą persikraustęs E. Goldman tėvas taip pat atsisakė tęsti dukters mokslus ir net išmetė jos prancūzišką knygą į ugnį. Abraomo požiūris į moteris buvo itin konservatyvus: moterims esą tereikia mokėti gerai paruošti farširuotą žuvį, kugelį ir auginti vaikus, tad kaip ir E. Goldman motinai, Emmai buvo galima prognozuoti ankstyvą ištekinimą paauglystėje.

E. Goldman šeima Peterburge

Tačiau užsispyrėlė ėmė mokytis savarankiškai, susižavėjo nihilistų judėjimu ir panoro emigruoti su seserimi į Ameriką – tolyn nuo antisemitizmo banga sprignstančios Rusijos, kurioje kartojosi siaubingi pogromai prieš žydus. Pati E. Goldman, pradėjusi dirbti korsetų parduotuvėje jau ankstyvoje paauglystė patyrė prievartą.

Tad, kai sesuo pasiūlė pasekti šimtų tūkstančių žydų pavyzdžiu ir emigruoti į JAV, E. Goldman nedvejodama sutiko, o nesutikimą rodyti ėmusiam rodyti tėvui pagrasino verčiau šokti nuo tilto Peterburge bei nusiskandinti. Šį kartą nusileisti turėjo tėvas ir 1885 m. gruodį E. Goldman išvyko į Ameriką, nesitikėdama sugrįžti.

Svajonių šalyje – lemtinga pažintis su vilniečiu

Žinoma, svajonių šalis iš pradžių nepasirodė lengvų galimybių kraštas. Apsigyvenusi pas seserį Ročesteryje ir įsidarbinusi siuvykloje E. Goldman susidūrė su realybe: toks pat sunkus 10 val per dieną darbas, menkas, dviejų su pusę dolerių uždarbis per savaitę.

Bet ir čia ji ėmė demonstruoti savo stiprų charakterį: netenkina atlyginimas? Ji prašo daugiau. Darbdavys nesutinka? Ji išeina iš darbo ir susiranda kitą, kuriame įsimyli Jackovą Kershnerį, darbininką, kuris taip pat pat žavisi knygomis, šokiais ir kelionėmis, nekenčia gamyklos darbo ir monotonijos.

Po keturių mėnesių pažinties jiedu jau buvo susituokę, bet santuoka greitai žlugo, paaiškėjus, kad E. Goldman vyras – impotentas: mažiau nei po metų įvyko skyrybos, o tarp maldavimų pasilikti, grasinimų nusinuodyti ir pavydo scenų E. Goldman pirmasis vyras tik dar labiau sustiprino jos ryžtą neklausyti šeimos pastabų apie „pasileidėlę“: su siuvimo mašinėle vienoje rankoje ir 5 doleriais kitoje E. Goldman iš Rorčesterio persikėlė į Niujorką.

Pirmoji jos pažintis vienoje radikalų pamėgtoje kavinėje buvo lemtinga: jau ir taip pasibaisėjusi kruvinomis riaušėmis Čikagoje 1886 m., kur 8 valandų darbo dienos reikalavę protestuotojai sulaukė kulkų, E. Goldman susižavėjo tuo metu sparčiai plitusiomis anarchizmo idėjomis.

Jos įkvėpėju, o greitai ir meilužiu tapo vilnietis Alexanderis Berkmanas – Vilniuje gimęs ir į JAV emigravęs litvakas anarchistas. Kitas radikalas – leidinio „Freiheit“ redaktorius Johanas Mostas tapo E. Goldman mokytoju.

E. Goldman ir A. Berkmanas

Pasisakęs už smurtines anarchistų priemones, siekiant pokyčių, J. Mostas išmokė E. Goldman retorikos subtilybių, o gabi jaunuolė pajuto, kad ji gali ir daugiau – netgi pranokti savo mokytoją, juo labiau vyrą, kuris, jos manymu, varžė jos laisvę.

„Staiga manyje kažkas įvyko. Aš pradėjau kalbėti. Žodžiai, kurių anksčiau nebuvau girdėjusi, pylėsi iš mano burnos vis griaučiau ir greičiau, su aistringu intensyvumu“, – vėliau rašė E. Goldman. Nepatenkinta J. Mosto idėjų atkartojimu ji vėl pasielgė savaip – pradėjo rašyti kitam leidiniui, o tuo pat metu sustiprino savo draugystę su vilniečiu A. Berkmanu, kurį meiliai vadino Saša.

Nepavykęs sąmokslas nesugniuždė

Draugai tapo meilužiais, meilužiai – kambariokais, o tada – ir sąmokslininkais. Po vieno profsąjungų streiko Pensilvanijoje 1892 metais, prieš pat ekonominę krizę E. Goldman ir A. Berkmanas sugalvojo praktiškai įgyvendinti idėją skleisti smurtu paremtą anarchizmą: tereikėjo nužudyti vieną streikuotojų ir profsąjungų priešininką, vienos stambios gamyklos vadovą Henry Clay Fricką, o tada, kaip galvojo meilužiai, darbininkai jau sukils prieš neteisingą kapitialistinę sistemą.

Žmogžudystę įvykdyti turėjęs A. Berkmanas vylėsi, kad ugningas kalbas rėžti jau išmokusi E. Goldman paskleis žinią plačiai ir pats aktas atsipirks, nors Emma buvo ne tik plano smegenys, bet ir vykdytoja: norint įsigyti žmogžudystės įrankį – pistoletą bei padorius drabužius, kuriais apsirengus galima būtų patekti pas H. Clay Fricką, reikėjo pinigų, tad E. Goldman nedvejodama ėmė verstis prostitucija.

Bet ir tai nuėjo veltui, kai du kartus iššovęs ir dar peiliu keturis sykius į „darbo liaudies nekenčiamą kapitalistą“ dūręs A. Berkmanas nesugebėjo įvykdyti savo užduoties: H. C. Frickas ne tik išgyveno pasikėsinimą ir po dešimties dienų grįžo į darbą, bet ir pakeitė visuomenės bei žiniasklaidos, netgi bendraminčių anarchistų nuomonę: iki tol palankių vertinimų sulaukę streikuotojai turėjo atsitraukti, „liaudies masės“ nesukilo prieš „kapitalistinę išnaudotojų sistemą“.

Suimtą A. Berkmaną bei policijos apklaustą ir iš namų išvarytą E. Goldman ėmė smerkti net karingasis J. Mostas. Pastarąjį teisme E. Goldman demonstratyviai išvanojo žaisliniu rimbu – vaikystės psichologinės traumos poveikis niekur nebuvo dingęs. Jis tik stiprėjo.

Nuo „Žanos D'Ark“ iki „anarchistų raganos“

Kai 1893 metais kilo „Panika“ – ekonominė krizė, viena, be 22 metams kalėti nuteisto meilužio likusi E. Goldman nė kiek nepasimetė ir ėmė rėžti vieną ugningą kalbą po kitos. Vėliau jau buvo nesutariama, ką alkstančiai ir valgio reikalaujančiai miniai aistringai kalbėjo E. Goldman.

E. Goldman mitingo metu Niujorke 1912

Policijos infiltratoriai tikino, kad ji ragino „atimti viską iš turčių jėga“, o pati E. Goldman vėliau rašė raginusi iš pradžių „demonstruoti prie turčių rūmų, reikalauti darbo. Jei darbo neduoda – reikalauti duonos, jei negauna nei vieno iš jų, pasiimti duoną“.

Bet kuriuo atveju dėl tokių savo pareiškimų po savaitės E. Goldman buvo sulaikyta. Bet ir tada radikalė neketino nusileisti – vežama į teismą ji šliūkštelėjo stiklinę ledinio vandens susitarti ir išduoti sėbrus raginusiam detektyvui į veidą. Teisme pirmą kartą išmušė E. Goldman žvaigždių valandą – žiniasklaidoje net pasirodė straipsnis apie „šių laikų Žaną D‘Ark“.

Bet teismą įtikino pareigūnų vertinimai, kad tai yra ne šiaip riaušių kurstytoja, bet ir anarchistė, ateistė, žodžiu, pavojinga moteris. Nuteista metams kalėjimo dėl reumato ji perkelta į ligoninę, kur susipažino su gydytoju ir ėmė studijuoti mediciną, daug skaityti. Išleista po 10 mėnesių E. Goldman vis dar buvo žvaigždė – ją pasitiko kelių tūkstančių žmonių minia.

Bet šlove ir radikaliomis anarchistinėmis idėjomis E. Goldman gyva ilgai būti negalėjo, ir nors ji norėjo tapti akušere arba masažo paslaugų tiekėja, tokios svajonės JAV paprasta slaugė įgyvendinti negalėjo. Užsispyrusiai E. Goldman tai nebuvo kliūtis: išplaukusi atgal į Europą, ten ji ne tik baigė mokslus – Vienoje gavo du akušerės diplomus, o Londone, Glazge ir Edingurge ėmė dėstyti.

Europoje ji toliau mezgė ryšius su radikaliais anarchistais – Errico Malatesta, Louise Michel, Piotru Kropotkinu ir Hippolytu Havel, su kuriuo 1900-siais suorganizavo tarptautinį anarchistų kongresą Paryžiuje.

Europoje anarchistai jau ėmė kelti rimtą pavojų – Rusijos caro Aleksandro II žmogžudystė 1882 įtikino radikaliuosius anarchistus, kad savo tikslų galima pasiekti smurtu: 1900-ųjų liepą emigrantas anarchistas Gaetano Bresci paleido keturis šūvius iš revolverio į Italijos karalių Umberto I.

Tuo metu grįžusi į JAV E. Goldman vėl ėmėsi viešų kalbų anarchistų ir jų rėmėjų susirinkimuose. Viename jų, praėjus metams po Italijos karialiaus žmogžudystės pasirodė bedarbis lenkų kilmės imigrantas Leonas Czolgoszas. Paprašęs E. Goldman rekomenduotinų knygų sąrašo jis net radikaliai anarchistei pasirodė keistas, o įtarimus sustiprino atėjęs pas ją į namus.

Po trumpo pokalbio E. Goldman ir jos bendraminčiai nusprendė nebendrauti su L. Czolgoszu, įtardami jį esant policijos infilratoriumi ir provokatoriumi, tačiau E. Goldman susižavėjęs jaunasis anarchistas nusprendė įrodyti, kad būtent jis vertas tapti anarchizmo idėjų sklaidos įrankiu.

Šiais laikais įprasta, kad JAV prezidentą supa keli žiedai apsaugos, jis vežiojamas šarvuotu limuzinu, o per vizitus kruopščiai atitveriamos, tikrinamos lankymosi vietos, atidžiai dėliojami maršrutai, budi snaiperiai, pareigūnai su šunimis. Tam yra rimtų priežasčių.

1901 m. rugsėjo 6 d. JAV prezidentas Williamas McKinley turėjo sakyti viešą kalbą Niujorke. Nepaisant to, kad šalyje jau du sykius buvo sėkmingai pasikėsinta į JAV prezidentus (1865 ir 1881 nušauti Abrahamas Lincolnas ir Jamesas Gardfieldas), W. McKinley rimtai netikėjo, kad jam gali kilti grėsmė ir mėgo atvirai bendrauti su piliečiais.

Prie prezidento renginyje prisiartinęs L. Czolgoszas atrodė kaip vienas iš pasisveikinti norėjusių žmonių. Bet į ištiestą JAV prezidento ranką anarchistas atsuko pistoletą ir du sykius iššovė – viena kulka pataikė į pilvą. Prezidentas galėjo išgyventi, bet dėl netinkamų gydymo sąlygų jį įveikė kraujo užkrėtimas ir po savaitės jis mirė.

Kaip vieną žmogžudystės motyvų L. Czolgoszas nurodė būtent E. Goldman kalbą – pareigūnai greitai susekė „problemų kėlėją“ ir ją sulaikė su keliolika kitų anarchistų. Tuometinis viceprezdentas Theodore‘as Rooseveltas viešai pareiškė, kad anarchistai yra didžiausia grėsmė JAV.

Ir nors pats žudikas neigė, kad E. Goldman yra tiesiogiai susijusi su ketinimais nužudyti JAV prezidentą, pareigūnai garsiąją anarchistę už grotų pralaikė dvi savaites. Tačiau išleista į laisvę ji netikėtai ėmėsi ginti L. Czolgoszą, vadindama jį „ypač jautria asmenybe, tiesiog žmogumi“.

Jos keista laikysena, atsisakymas pasmerkti žudiką, kitų anarchistų manymu, darsyk – jau antrą kartą galėjo pakenkti visam judėjimui. Straipsnyje ji lygino L. Czolgoszą su Marku Junijum Brutu – Julijaus Cezario žudiku, o W. McKinley pavadino „pinigų karalių ir magnatų prezidentu“.
To buvo per daug bendražygiams anarchistams – šiaip ar taip prezidentas W. McKinley šalyje buvo nesenai perrinktas ir ypač populiarus dėl laimėto karo su Ispanija, išplėstų JAV teritorijų bei ekonominės politikos, o tapti visos šalies priešais nenorėjo net radikalai.

Žiniasklaidos praminta „anarchistų ragana“ ir kurį laiką atsiribojusi nuo viešo gyvenimo E. Goldman atsidėjo rašymui, dėl ko yra prisimenama iki šiol.

Užsiėmė visuomenės švietimu

1906-siais ji ėmė leisti žurnalą anarchistams „Motina Žemė“, kuriame leido atsiskleisti jauniems idealistams. 1910 m. ji išleido savo pirmąją knygą – „Anarchizmas ir kitos esė“, kurioje daug dėmesio skyrė alternatyviam švietimui, patriotizmui, prostitucijai, menui ir pačiai anarchizmo filosofijai.

„Kraują stingdantys pasakojimai apie anarchizmą audrina neišmanėlių emocijas. Kai oponuojama šiai filosofijai ir jos šalininkams, nelieka padorumo ribų. Jei nemąstoma, anarchizmas tampa tuo, ką vaikas laiko tipišku blogiečiu, – tai viską praryti norinti juoda pabaisa, trumpiau tariant – griovimas ir smurtas.

Sakoma, kad pasmerkimas reikalauja mažiau protinių pastangų nei mąstymas. Visuomenėje išplitęs proto išskydimas tą tik patvirtina. Užuot gilinęsi į bet kokios idėjos esmę, nagrinėję jos kilmę ir reikšmę, dauguma žmonių linkę arba ją apskritai pasmerkti, arba remtis paviršutiniškumais ir išankstinių nuostatų sukurtais neesminių dalykų apibrėžimais“, – rašė E. Goldman.

E. Goldman jaunoji anarchistė

Keliaudama po šalį ji ėmė daugiau dėmesio skirti moterų teisėms, nėštumo kontrolės – tuomet draustų kontracepcijos priemonių populiarinimui. Už tai ji dar kartą dviem savaitėms pateko į kalėjimą.
Paradoksalu, o kai kurių tyrinėtojų teigimu – logiška, kad savo asmeninius vaikystės išgyvenimus ir traumas ji išliejo kūryboje, stengdamasi šviesti jaunas mergaites apie dalykus, kurių buvo įprasta tiesiog neminėti.

„Nuo pat kūdikystės mergaitei sakoma, kad jos esminis tikslas yra vedybos, todėl ugdymas ir išsilavinimas rengia ją santuokai. Ją ruošia kaip skerdimui penimą nebylų galviją.

Tik keista, kad apie savo, kaip žmonos ir motinos, funkcijas ji mokoma mažiau nei vidutinis amatininkas savojo darbo. Gerai išauklėtai merginai žinoti apie vedybinius santykius nedera, tai nepadoru. Kam tas padorumas, jei santuokos įžadai nešvankybę paverčia pačiu skaisčiausiu ir švenčiausiu sandoriu, kuriuo abejoti nevalia, o kritikuoti negalima. Būtent tokiu požiūriu vadovaujasi santuokos šalininkai.

Galima sakyti, didžioji dalis nelaimių, bėdų, rūpesčių ir fizinės kančios santuokiniame gyvenime kyla dėl nusikalstamo neišmanymo apie seksualinius reikalus, ir tai dar laikoma didžia dorybe. Neperdėsiu teigdama, kad dėl šios apgailėtinos aplinkybės sugriuvo ne viena šeima“, – rašė E. Goldman.

Tapusi viena pirmųjų kovotojų už lytinį švietimą nuo mažens, kaip profesionali akušerė ji darbavosi ir varginguose Niujorko rajonuose. Be to, jos ramiai dėstomus argumentus galėjo įsiklausyti ir jais vadovautis vis daugiau moterų, kovojusių už savo teises.

„Iš netekėjusios moters reikalaujama visiško seksualinio susilaikymo, kitaip ji laikoma ištvirkusia ir puolusia, todėl išsivysto neurastenija, nevaisingumas, depresija, daugybė nervinių sutrikimų, tokių kaip nuovargis, abejingumas aplinkai, nemiga ir polinkis nuolat galvoti apie seksualinius geismus bei fantazuoti“, – skelbė E. Goldman. Tiesa, niekaip negalėdama atsitraukti nuo aktyvizmo ji vėl ėmė reikštis visuomeniniame gyvenime, sakyti kalbas.

Deportacija ir nusivylimas komunizmu

Europai paskendus Pirmojo Pasaulinio karo liepsnose E. Goldman prie anarchizmo ir feminizmo idėjų prijungė ir pacifistines, nepaklusnumo „militaristinei valdžiai“ mintis, kurios greitai užkliuvo pareigūnams. Savo žurnale ji ragino priešintis karo prievolei kaip tik tuo metu, kai JAV pagaliau įsitraukė į karą.

„Mes prieštaraujame šaukimui, nes esame internacionalistai, antimilitaristai ir priešinamės visiems karams, kuriuos sukelia kapitalistinės vyriausybės“, – tokie pareiškimai sulaukė policijos reidų ir E. Goldman su iš kalėjimo paleistu A. Berkmanu vėl atsidūrė už grotų. Šį kartą JAV kantrybės taurė buvo perpildyta: po 14 mėnesių kalėjimo bausmės abu su dar keliais šimtais anarchistų buvo deportuoti iš Amerikos į Europą.

E. Goldman deportuojama iš JAV

E. Goldman viltys, kad deportacija į revoliucijos apimtą Rusiją – net ir gimusi Kaune, ji formaliai buvo gimusi ir augusi Rusijos imperijoje, jai išeis į naudą, greitai žlugo. Tiesa, iš pradžių, kaip ir daugelis socialistinių idėjų sužavėti vakariečiai, ji tikėjo bolševikų sumanymais. Bet vos tik atvykusi į Peterburgą (tuomet bolševikų paverstą Petrogradu), ji buvo šokiruota realybės.

Vietoje socialistinių idealų ir lozungų apie laisvą žmogų, nusimetusį kapitalistų jungą ji susidūrė su ankstyvaisiais komunistų partijos biurokratais žodžiais, kurie tarsi smogė šlapiu skuduru per veidą: „laisvas žodis yra buržuazijos prietarai“.

Keliaudama po Pilietinio karo apimtą šalį su vilniečiu A. Berkmanu jiedu neužsuko į jau nepriklausomą Lietuvą, tuo metu kovojusia su bolševikais, bet tai, ką išvydo Sovietų Rusijoje, juos šokiravo: represijos, nemokšiškas valdymas, badas, korupcija, begalinis žiaurumas ir cinizmas.

Bet kokia kita nuomonė ir valdžios veiksmų kvestionavimas bolševikinėje Rusijoje buvo sutinkama ne taip, kaip JAV: pasmerkimu, blogiausiu atveju – areštu, o dažniausiai tiesiog kaltinimais kontrrevoliucine veikla ir sušaudymu. Dėl savo statuso ir asmeninių pažinčių E. Goldman bei A. Berkmanui pavyko išvengti bolševikų saugumo susidorojimo, bet pokalbis su Vladimiru Leninu buvo ne iš lengviausių.

Spaudos laisvę riboti galima ir reikia, o laisvo žodžio revoliuciniu periodu, anot bolševikų vado, išvis negali būti. Galiausiai bet kokias mintis pateisinti „laikinas priemones“ sugriovė 1921 m. streikai dėl maisto ir žiauriai numalšintas Kronštato sukilimas.

Emma Goldman

„Likti tyliems dabar yra neįmanoma, netgi nusikalstama, – iš pradžių rašė E. Goldman, bet greitai suprato, kad atvira kritika bolševikams veda tik į priešų sąrašus, iš kurių kelias veda prie sušaudymo sienos ir duobės, tad išvada buvo viena – daugiau čia nieko negalime padaryti, tad nusprendėme išvykti“. Apie savo laiką bolševikinėje visuomenėje ji parašė knygą, tačiau ypač supyko, kai leidėjai pakeitė pavadinimą į „Mano nusivylimas Rusija“ ir iškirpo kelis svarbius skyrius.

Per Latviją pasiekusi Stokholmą, o vėliau Berlyną E. Goldman kurį laiką dar gyveno Europoje ir netgi buvo priversta ištekėti Jungtinėje Karalystėje – baimintasi, kad ji gali būti dar kartą deportuota, o britiškas pasas galėjo atverti daugiau kelių.

Garsioji anarchistė feministė vis dar sulaukdavo populiarumo bangų – jos 1931 m. išleista biografija tapo bestseleriu, populiariu iki šių dienų. E. Goldman pati mesdavosi į įvykių sūkurį – nuo pirmųjų Ispanijos pilietinio karo dienų 1936 m. ji priėmė kvietimą vykti ir gyventi į anarchistų valdomą Barseloną. Čia ji tikino praleidusi bene geriausius savo gyvenimo metus.

Po Francisco Franco pergalės į Jungtinę Karalystę grįžusi E. Goldman neskubėjo smerkti kraštutinių dešiniųjų režimų – nacistų Vokietijoje ir fašistų Italijoje. Moteris išliko ištikima savo principams.

„Kad ir kaip nekęsčiau Hitlerio, Mussolinio, Stalino ar Franco, aš neremsiu karo prieš juos, ar demokratijų, kurios, kaip rodo analizė, tėra fašistai po priedanga“, – rašė E. Goldman.

Apsigyvenusi Kanadoje 1940-ųjų vasarį ji patyrė pirmąjį insultą, po kurio negalėjo kalbėti. Ir nors atrodė, kad jos sveikata gerėjo, gegužės 8-ąją ji patyrė antrąjį insultą po savaitės, eidama 70-uosius, mirė Toronte. Po mėnesio sovietų tankai įriedėjo į jos gimtąjį Kauną, kur vienai garsiausių anarchisčių, nepabūgusių nei JAV, nei sovietų valdžios, niekada neatsirado vietos.