Antrą kartą restauruoja Vytautą
Perlojos Respublikos (1918 m. lapkričio 13 d. –1919 m. gegužės 2 d.) legenda gyvenantis bažnytkaimis visai nepanašus į nykstantį, Dievo ir valdžios užmirštą užkampį. Prie parduotuvės vienas po kito stoja automobiliai, o centrinėje aikštėje vidury dienos sutikti vietos gyventojai gėrisi, kaip Vilniaus restauratoriai tvarko per visą sovietmetį perlojiškių išsaugotą Vytauto Didžiojo paminklą.
Paklaustas, ar iki Valstybės dienos užbaigs darbą, kad perlojiškiai prie atnaujinto paminklo galėtų giedoti Tautišką giesmę, restauratorius Vytautas Norkūnas sakė: „Jeigu orai leis, pasistengsim bent jau nuimti pastolius iki pjedestalo, kad atsivertų visas grožis. Dabar paminklą dažome ir po to užkonservuosime. Mes jį darėme prieš 20 metų, dabar antrą kartą restauruoju.“
1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas su užrašu „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“ išliko net tuomet, kai visi Lietuvos valstybingumo ženklai iš miestelių ir kaimų jau buvo išnaikinti, o istorijos apie jį tapo XX a. pabaigos tautosaka.
Norėjo uždėti Stalino galvą
Aikštėje sutiktas perlojiškis Romas prisiminė paauglystėje laipiojęs ant restauratorių pastolių, kai paminklas buvo tvarkomas pirmą kartą, vos atgavus nepriklausomybę.
„Aš tada ir sėdėjau net ant Vytauto galvos. Man senesni žmonės pasakojo, kad anksčiau Vytauto kardas buvo pakeltas. Bet kai čia, anoje pusėje, buvo lenkai, tai užpyko, kad prieš Lenkiją kardą pakėlęs ir paprašė, kad nuleistų. Dar pasakojo, kad rusai po karo buvo galvą atkapoję ir norėjo Stalino galvą uždėti. O nuversti negalėjo, nes čia vidurin traukinio bėgiai sudėti“, – pasakojo Romas.
Čia pat sutikta Perlojos laiškanešė, atrėmusi į suoliuką savo dviratį, pasakojo atsisakiusi pasiūlymo tęsti darbą Lietuvos pašte kaip mobili laiškininkė.
„Atsisakiau tokio darbo už 600 eurų ant popieriaus, bet reikės viską paimti iš Varėnos, o dabar gaunu 400. Vietoje trijų darbuotojų bus vienas. Aš tik viena apie šimtą laikraščių išvežioju, o kur dar pensijos. Viską tegul uždaro, ir krautuves, ir kapines. Visi be darbo liekam“, – neslėpė apmaudo moteris.
Nuo vidurdienio saulės po suoliuku pasislėpęs juodas Romo šuo, kaip paaiškėjo, turi kaime nelabai įprastą vardą – Anubis.
„Mirusiųjų sielų sergėtojas“, – paaiškino Romas.
Laikinasis viršininkas: kaip gali kultūringas žmogus užeiti į šitokią skylę?
Perlojos pašto lange paskelbta: „Nuo š. m. liepos 5 d. persikelsime į Varėnos paštą.“ Jo laikinasis ir paskutinis viršininkas R. Ciūnys jau pakuoja į dėžes prekių likučius, o pamatęs žmogų su fotoaparatu, išeina susipažinti.
„Uždarykim viskų ir paslikim cik bažnyčių, o paskui prieikim prie išvados, kad iš bažnyčios padarom senelių namus, ir viskas“, – sako jis, paklaustas, kaip vietos gyventojai reaguoja į žinią, kad po savaitės pašto turės ieškoti Varėnoje.
Pasak R. Ciūnio, Perlojos pašto patalpos remonto nematė mažiausiai 30 metų.
„Įdėtos lempos, elektriniai šildytuvai ir viskas. Kaip gali kultūringas žmogus užeiti į šitokią skylę? Ar gali tokiomis sąlygomis dirbti žmonės: vandenio nėra, tualeto nėra, žiemą vanduo užšąla, kai nori kavos pasidaryti atėjęs ryte? Visus paštus uždarys ir padarys mobilius – reikės žmogui išsiųsti siuntą arba laišką, tai skambins laiškininkui. Blogiau nebus“, – pasakojo pašto viršininkas.
Klientų srautas Perlojos pašte labiausiai sumažėjo, kai mokesčius už komunalines paslaugas pradėjo rinkti kaimo parduotuvės.
„Jiems greičiau ten, o pašte reikia dar pildyti popierius. Pavadavau pašto darbuotoją Nedzingėje, tai ten parduotuvėje nebuvo „Perlo“ terminalo, todėl žmonės ėjo ir ėjo į paštą. O čia ateina tie, kurie labai nekantriai laukia pensijos, nors mes jiems ją vis tiek atneštumėm į namus. Tik paštą atidarė ir jau laukia“, – kalbėjo R. Ciūnys.
„O čia buvo tarpmiestinis telefonas, kuriuo, užsakę pokalbį, skambindavo po visą Sovietų sąjungą“, – rodė viršininkas dušo kabinos dydžio kambarėlį, kuriame dabar belikę kelios tuščios kartoninės dėžės.
Perlojos pašte iki uždarymo yra ar turbūt jau reikėtų rašyti buvo 3 darbuotojai. Paklaustas, ką veiks po liepos 5-osios, R. Ciūnys sakė: „Davė Dzievas dancis, tai duos ir duonos.“
Rajono meras pasisako prieš Lietuvos pašto planus
Varėnos rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus vyr. specialistė Rūta Averkienė teigė, kad birželio 18 d. vyko Lietuvos pašto atstovų susitikimas su Varėnos rajono paštų darbuotojais, kuriame jie buvo informuoti apie mobiliųjų pašto paslaugų diegimą, todėl nuo spalio 1 d. planuojama uždaryti visus rajone esančius paštus ir veiks tik Varėnos bei Merkinės paštai.
Varėnos rajono meras Algis Kašėta pasisako prieš tokius Lietuvos pašto planus.
„Beveik prieš mėnesį savivaldybėje lankėsi Lietuvos pašto Alytaus regiono atstovė Jurgita Strelkova ir Varėnos pašto viršininkas Juozas Raulušaitis. Jie informavo, kad nuo liepos mėnesio planuojama uždaryti Kabelių ir Perlojos paštus. Šiam siūlymui mes nepritarėme, o jie savivaldybės nuomonės ir neklausė, mus tiesiog „pastatė prieš faktą“. Apie tai, jog Varėnos rajone neužilgo bus uždaryti beveik visi paštai, iš viso neužsiminė. Toks elgesys netoleruotinas“, – kalbėjo meras.
A. Kašėtos teigimu, atsisakant dabar patikimai veikiančios pašto sistemos, nebus užtikrinta kokybiška paslauga rajono gyventojams. Be to, rajono paštuose dirba daugiau kaip 30 žmonių ir neaišku, kiek iš jų ir kokiomis sąlygomis liks dirbti.
Apie Lietuvos pašto veiklą Varėnos meras sako ketinantis kalbėtis su susisiekimo ministru Roku Masiuliu.
Departamento vadovė: paštas nėra pastatas
Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Vaida Budrienė teigia, kad šiuo metu Varėnos rajone yra uždaromi tik du paštai – Perlojos ir Kabelių.
„Jie yra itin prastos būklės, pertekliniai paštai, per dieną sulaukiantys 4–6 klientų. Jau dabar didžiąją dalį pašto paslaugų, apie 70 proc., šių paštų laiškininkai teikia gyventojams namuose. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos paštas atsisako tik patalpų, kurių šiandien nebereikia suteikti kokybiškai pašto paslaugai“, – sakė V. Budrienė.
Pasak Lietuvos pašto atstovės, Perlojos ir Kabelių kaimų gyventojams visas pašto paslaugas ir toliau teiks laiškininkai, o nuo spalio mėnesio paslaugas pradės teikti mobilus laiškininkas, kurį gyventojai galės iškviesti į namus dėl bet kokios Lietuvos pašto teikiamos paslaugos.
„Niekur paštas nedings iš bendruomenės. Paštas nėra pastatas. Paštas yra paslauga, kurią siekiame labiau nei bet kada anksčiau priaitrinti prie gyventojų. Ne tik kaimuose su mobiliu laiškininku, bet ir miestuose su intensyvia paštomatų plėtra, kad klientai galėtų pašto paslaugomis pasinaudoti bet kada – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę“, – tikino V. Budrienė.