Grubiai tariant, matyt, todėl, jog taip nusprendė Vokietija ir Prancūzija. Nepadėjo ir tai, kad jose visai neseniai lankėsi Ukrainos Prezidentas Volodymiras Zelenskis ir pateikė ne vieną argumentą, kodėl Rusijai neturėtų būti leista grįžti į ETPA. Jokie Ukrainos argumentai nieko nepakeitė. „Gaila, kad mūsų partneriai Europoje mūsų neišgirdo ir pasielgė kitaip“, pareiškė Zelenskis.
Prieš Rusijos grįžimą balsavo Baltijos valstybės, Lenkija, Ukraina ir Švedija. Tai savaime suprantama, šios valstybės turi nemalonią santykių su Rusija istoriją, o ir dabar būtų pirmosios, jei Kremlius nuspręstų stumtelti sieną Vakarų kryptimi.
Iš esmės, yra pora argumentų, kuriais grindžiamas ETPA sprendimas. Pirmas – esą su Rusija reikia kalbėtis ir tik kalbantis galima išspręsti kylančias problemas. Teisybę sakant, kalbantis išspręsti nieko negalima, nes Kremlius bet kurią nuolaidą ar kompromisą priima kaip silpnumo ženklą. Nei „Normandijos formatas“, nei Minsko susitarimai neveikia, nes Rusija ir nesiekia, kad jie veiktų.
Kryme Putinas jaučiasi įsitvirtinęs amžiams, o karas Rytų Ukrainoje, nors ir daug kainuoja Rusijai, bet dar daugiau kainuoja Kijevui – ir ekonomiškai, ir politiškai. Beje, tai būtų rimtas kliuvinys ir Ukrainai stojant į ES bei NATO. Juk vienas iš šių organizacijų reikalavimų yra , kad šalis kandidatė kontroliuotų savo sienas ir teritoriją. Ir ne tik Ukraina nekontroliuoja visos savo teritorijos, tai tinka taip pat Gruzijai ir Moldovai, dar dviem Rytų partnerystės šalims.
Norint kalbėtis su Rusija nebūtina, jog ji būtų ETPA nare. Egzistuoja pačių įvairiausių formatų, viršūnių susitikimų bei JT. Su sąlyga, jei Rusija nori šią problemą svarstyti. Jau seniai aišku, kad nenori, ir galima spėti, kad tik ekonominės sankcijos privertė Kremlių sustabdyti naujų teritorijų grobimą. Informacinis karas bei kišimasis į rinkimus Vakaruose ir toliau vyksta pilnu tempu.
Kitas argumentas, iš pirmo žvilgsnio, labai humaniškas, jog Rusijai visiškai pasitraukus iš
ETPA, Rusijos piliečiai nebegalės kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Tačiau ir dabar labai dažnai Rusijos Konstitucinis teismas atmeta Europos teismo ieškinius ir jie retai kada yra vykdomi. Be to, tai yra smulkmena, palyginus su tūkstančiais žūstančių Rytų Ukrainoje. Iš kitos pusės, didžioji dauguma Rusijos piliečių pritarė ir pritaria Krymo okupacijai. Už tai tenka mokėti. Nereikia norėti, jog valstybei laužant tarptautinę teisę to nepajustų tam pritariantys eiliniai piliečiai.
Kokį kompromisą padarė Rusija? Politinėje plotmėje jokio. Nebent, žvelgiant Kremliaus akimis, kompromisas yra tai, jog atnaujins įmokas į Europos tarybos biudžetą, kur jos sudaro dešimt procentų. Europos Tarybai šiuo metu neužtenka 15-os milijonų eurų. Dabar Rusija sumokės 33 milijonus eurų, kuriuos buvo skolinga, kai atsisakė mokėti įnašus. Nejaugi ES institucijos yra tokios silpnos finansiškai, kad be Rusijos pinigų negali užkimšti šios skylės? Nesinorėtų galvoti, jog tai svarbiausias argumentas, bet tikrai ne paskutinis.
Tai pirmas plyšys visoje Vakarų sankcijų prieš Rusija sistemoje. Istorija du kartus nesikartoja, bet vis tik nori-nenori tenka prisiminti bejėgiškus Vakarų bandymus nuolaidomis „nuraminti“ nacistinę Vokietiją.
ETPA nėra tokia reikšminga organizacija, kaip kad buvo ją įkūrus 1949-ais metais. Dabar joje dalyvauja 47-ios šalys. Tai visos ES narės ir dalis buvusių tarybinių respublikų, išskyrus Vidurio Azijos respublikas ir Baltarusiją, bei kitos valstybės. Bet vis tik...