Būtinai pririškite
Beveik visų veislių pomidorai turi aiškų pagrindinį stiebą, augantį aukštyn. Bet daugumos veislių stiebai nėra pakankamai tvirti, kad išlaikytų nokstančius vaisius. Kuo aukštesnis augalas, kuo daugiau kekių noksta – tuo didesnė stiebo apkrova, todėl atramos būtinos. Pririšti galima ir sodinant (kai sodinukai didoki), ir kiek vėliau.
Kokios atramos geriausios? Vieno atsakymo nėra. Svarbu, kad pomidorų stiebai gerai laikytųsi, nenuslystų nuo atramų ir būtų patogu prižiūrėti. Pasirinkite, kokios Jums tinka.
Mėgėjų šiltnamiuose pomidorai dažniausiai rišami prie vertikaliai ištiestų virvių. Toks būdas patogus. Virves galima kasmet keisti arba po sezono dezinfekuoti, kad neliktų ligų sukėlėjų. Šiltnamio viršuje jos pririšamos prie horizontaliai ištemptos vielos arba karkaso ir nuleidžiamos prie kiekvieno daigo. Augančios pomidorų viršūnės tiesiog apsukamos apie virves. O apačioje virvės gali būti pririšamos prie stiebų pagrindų (bet laisvai, kad mazgas netrukdytų jiems storėti) arba smaigais pritvirtinamos prie žemės.
Bet kuriuo atveju pradžioje jos turi kabėti laisvai, kad vėliau sodinukams augant neįsitemptų ir nepažeistų stiebų. Kuoleliai turi būti pakankamai ilgi, jei ketinate rišti indeterminantinius (aukštaūgius) pomidorus. Stiebai pritvirtinami minkštomis, neslidžiomis virvelėmis. Svarbu, kad jie gerai laikytųsi, raišteliai neslydinėtų. Apžiūrėti, vėl pririšti viršūnes reikia kartą per savaitę.
Išimtis: Nepririšti gali būti žemi pomidorai. Tai vazonuose ir kabamuosiuose krepšiuose auginami (pavyzdžiui, ‘Vilma‘, ‘Tumbling Tom Yellow’, ‘Tumbling Tom Red’) ir nuo vėjų apsaugotose vietose pasodinti ankstyvieji determinantiniai (pavyzdžiui, ‘Betalux’).
Neleiskite sutankėti
Jau nuo gegužės antrosios pusės pastebėsite pirmuosius pažastinius ūglius. Jie išauga ten, kur lapai prisitvirtina prie pagrindinio stiebo. Neleiskite jiems užaugti ilgesniems nei 5–7 cm. Laiku neišskinti ūgliai užpavėsina pagrindinį stiebą, suvartoja daug maisto medžiagų. Sužėlęs krūmu pomidoras neduos gero derliaus. Pažastiniai ūgliai sutankina pomidorus, padidėja ligų rizika, vėluoja vaisių mezgimas. Vėliau suvešėję jie ima formuoti savo pažastinius ūglius, ir šiltnamis virsta džiunglėmis.
Pažastinius ūglius šalinti geriausia pirmoje dienos pusėje, sausu oru. Tada pjūvio vieta labai greitai apdžiūva, į žaizdą nepatenka ligų sukėlėjų. Skinama ne prie pat stiebo, o paliekant kelmelius. Tai daroma kas 7–10 dienų, mažiausiai 3 kartus per augalų vegetaciją.
Pirmuosius pažastinius ūglius galima įšaknydinti ir paauginti kaip daigus, o paskui pasodinti ir gauti derlių. Tai daryti verta, jei turite vos vieną kitą kokios nors veislės sodinuką.
Jei ketinate auginti ne vienastiebį, o dvistiebį pomidorą, palikite stipriausią pažastinį ūglį. Dvistiebius pomidorus reikia sodinti rečiau, abiem stiebams įsmeigiant atskiras atramas.
Išimtis – krūmais augantys determinantiniai ir vazonuose auginami smulkiųjų veislių (‘Tiny Tim’, ‘Tumbler’) pomidorai. Jiems leidžiama augti krūmais, tik kai kuriems labai sutankėjusiose vietose išskinant po vieną kitą pažastinį ūglį. Kita išimtis – determinantiniams pomidorams leidžiama suformuoti 1–2 pažastinius ūglius viršūnėje, taip patęsiant jų augimo ir derėjimo laiką.
Laistykite, bet neperlaistykite
Vienodų laistymo normų nėra ir negali būti – vandens poreikis priklauso nuo auginimo sąlygų ir orų, veislės ir brandos. Todėl prisiminkite kelias taisykles.
- Vanduo turi būti nešaltas, oro temperatūros.Laistyti geriau rytą, kad dieną vėdinant šiltnamį pasišalintų oro drėgmės perteklius. Jokiu būdu neapliekite pomidorų lapų.
- Drėgmės perteklius pomidorams kenkia. Geriausias būdas juos pagirdyti – nelabai dažnas, bet gausus liejimas. Laistant dažnai ir po truputį, šaknys pasklinda dirvos paviršiuje, augalai tampa neatsparūs sausrai.
- Stipri srovė iš laistymo žarnos nėra gerai – dalis vandens nespėja susigerti ir nubėga paviršiumi, nuplaudamas žemę ir apnuogindamas paviršines šaknis.
- Pomidorams labai patinka lašelinis laistymas. Šiuo būdu ne tik palaikoma pastovi drėgmė, taupomas laikas ir vanduo (jis plonomis žarnelėmis pamažu teka prie kiekvieno augalo šaknų), bet ir aprūpinami gilesni dirvožemio sluoksniai, o ne paviršius.
- Ypač rūpestingai pomidorus reikia laistyti, kai yra daug užsimezgusių vaisių. Dėl dirvožemio ir oro drėgmės svyravimų šie gali sutrūkinėti. Jei vėluojate palaistyti ir dirva perdžiūvo, ją sudrėkinti reikia palaipsniui, nepilant iš karto daug vandens.
Išimtys: Pasodinti pomidorai pirmąją savaitę laistomi dažniau, kad gerai įsišaknytų. Beveik kasdien vandens turi gauti augalai vazonuose ir kubiluose. Kai oro temperatūra žemesnė nei 15 ºC, laistyti beveik nereikia.
Tręškite
Tręšti pradedama daigams gerai prigijus ir pradėjus augti. Jei prieš sodinimą į dirvožemį buvo įterpta organinių ar mineralinių trąšų, papildomai tręšti pradedama maždaug po mėnesio.
Per vasarą pomidorai tręšiami kelis kartus (kas 1–2 savaites) mineralinėmis arba organinėmis trąšomis, atsižvelgiant į jų būklę ir dirvos derlingumą. Visada geriau tręšti dažniau, nedidelėmis porcijomis, nei retai, bet gausiai. Didelė mineralinių trąšų koncentracija gali pakenkti augalams.
Pomidorams geriausiai tinka tos mineralinės trąšos, kuriose NPK santykis yra 14 : 17 : 28 arba 11 : 11 : 22. Galimos ir nedidelės paklaidos, tik kalio būtinai turi būti daugiausia. Visos trąšos naudojamos pagal normas, nurodytas ant pakuotės. Tai labai svarbu. Vandenyje ištirpintos trąšos pasisavinamos greičiau nei barstomos.
Organinės trąšos gali būti labai įvairios: žolių ir mėšlo raugai, skiestos srutos, kompostas, biohumusas, sapropelis ir pan. Jas normuoti daug sunkiau, nes sudėtinga apskaičiuoti, kaip greitai vyksta mineralizacija. Bet kokie cheminiai procesai dirvoje vyksta nevienodai, priklauso nuo drėgmės, temperatūros, pH, mikroorganizmų veiklos.
Lengvame priesmėlyje augančius pomidorus reikia gausiau tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis nei augančius sunkesnėje žemėje.
Papildomas tręšimas per lapus (apipurškiami trąšų tirpalu) – vienas iš efektyviausių būdų, bet reikalauja didelio tikslumo. Purškiama tik apsiniaukusią dieną arba kai saulė nekaitina šiltnamio, kitaip augalai gali apdegti.
Išimtys: Nedideliuose vazonuose ir durpių maišuose auginami pomidorai greitai išeikvoja substrate esančias maisto medžiagas, todėl tręšiami dažniau. Paskutinį mėnesį šiltnamiuose to nedaroma.
Žiedai ir nokstantys vaisiai
Staiga pasikeitus sąlygoms (taip nutinka, kai pomidorai atvežami iš namų ir pasodinami sode) pirmieji išsiskleidę žiedai dažniausiai nubyra ir vaisių nebūna. Dėl to daigus kelias dienas reikėtų grūdinti, po truputį pratinant prie naujų sąlygų.
Pomidorai savidulkiai. Visą vasarą šiltnamis turi būti gerai vėdinamas. Skersvėjo šie augalai nebijo, o žiedai tik geriau apsidulkina. Šiltnamius geriausia atidaryti vasaros pradžioje, kai naktį temperatūra jau nenukrenta žemiau 12 ºC. Tegul jie lieka atviri, kol rudenį naktimis oro temperatūra pradės kristi žemiau 12 ºC. Jei turite laiko, kiekvieną rytą švelniai papurtykite kiekvieno augalo stiebą – paskatinsite žiedadulkių sklaidą.
Jei šiltnamyje karšta, temperatūra pakyla per 30 ºC, žiedai nubyra, neapsidulkina, vaisių laukti neverta. Pomidorai nežydi, jei maža šviesos, labai svyruoja temperatūra, šaltu ir drėgnu oru, esant azoto pertekliui, trūkstant kalio, geležies ar mangano.
Dažnai tenka reguliuoti vaisių kiekį kekėje. Jei norite, kad jie būtų dideli ir sunoktų vienu metu, pirmąkart palikite 4–6 užuomazgas, o kekės viršūnę nuskinkite. Stiebo viduryje augančiose kekėse paliekama po 3 užuomazgas, o viršūnėje – po 1. Taisyklė paprasta – kuo stambesni vaisiai, tuo mažiau jų turi būti kekėje. Smulkiavaisių pomidorų kekės netrumpinamos.
Kai karšta (daugiau kaip 30 ºC), ant vaisių gali likti žalių dėmių, o kai vėsu (mažiau nei 10 ºC) – jie būna gelsvi.
Pomidorai skinami du kartus per savaitę. Nepalikite ant augalų daug visiškai sunokusių vaisių – tai stabdo kitų užuomazgų vystymąsi.
Išimtis: Jei pomidorai žydi, bet nemezga vaisių, vadinasi, trūksta drėgmės arba laistoma netolygiai, per karšta arba per šalta. Juos reikia aprūpinti vandeniu, sureguliuoti temperatūros kaitą, mažinti azoto trąšų kiekį. Kai šilumos yra mažiau nei 15 ºC, pomidorai visai nustoja žydėti.
Kada reikia skinti lapus ir trumpinti viršūnes?
Kiekvienas pomidoro lapas nėra ilgaamžis. Natūraliai pirmiausia gelsti pradeda apatiniai, seniausi. Anksčiau keisti spalvą lapai pradeda, jei trūksta drėgmės, neteisingai tręšiama. Gelstančių reikia kuo daugiau išskinti. Tai padeda išvengti ankstyvų ligų, pagerėja oro cirkuliacija, vaisių kekių apšvietimas.
Net ir žaliuojančius lapus nuskinti reikia tada, kai pirmoji vaisių kekė jau užsimezgusi, rausta. Pirmiausia pašalinami visi esantys žemiau pirmosios kekės. Vienu metu nuo augalo galima nuskinti ne daugiau kaip 3–4 lapus.
Jei rūpinatės pomidorų sveikata, lapus skinkite kelis kartus per vasarą po 1–2. Lapai nulaužiami arba nupjaunami, paliekant trumpus kotelius. Tai daryti geriausia rytą, sausu oru – tada lengviausiai užgyja žaizdos.
Kiekvieną vaisių kekę maitina 2–3 žemiau esantys lapai. Sveikas indeterminantinis (aukštaūgis) pomidoras ant stiebo turėtų turėti 15–20 lapų. Palikus jų per mažai, augalai silpsta.
Determinantinių pomidorų stiebai nustoja augti susidarius 3–5 vaisių kekėms. Pusiau determinantiniai yra didesnio augumo – 4–6 žiedų kekės formuojasi kas du lapai ir viršūnė taip pat baigiasi žiedų keke. Jų trumpinti nereikia.
Indeterminantiniai pomidorai galėtų pasiekti 4 m ir didesnį aukštį, jei tik būtų vietos ir šilumos. Deja, vasara baigsis, o šiltnamis neaukštas. Visos galimos kekės nespės sunokti. Nešildomuose šiltnamiuose jų neverta palikti daugiau kaip 8–9. Rugpjūčio pirmomis dienomis ten pomidorų viršūnės patrumpinamos, paliekant paskutinę kekę, jau spėjusią užmegzti vaisius, ir virš jos 1–2 lapus.
Išimtis: kur kas daugiau pomidorų lapų reikia išskinti tada, kai jie pernelyg sutankėja (per tankiai pasodinti arba gausiai tręšiami azoto trąšomis), lapai gelsta dėl netinkamos priežiūros arba užpuola ligos.
