2017 m. liepos vidury dabartinis Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonas Edmundas Paulionis seną reljefą „Dievo Apvaizdos akis“, kurį XX a. pradžioje pagamino šalia šventovės veikusių „Jėzaus Širdies namų“ dirbtuvių auklėtiniai ir pakabinę jį virš didžiojo altoriaus, pakeitė nauju (akį iš medžio išdrožė Algirdas Mačiulis).
Parapijiečiai raštu kreipėsi į Jo Ekscelenciją Vyskupą Generalvikarą Arūną Poniškaitį, turėdami prašymą sugrąžinti reljefą atgal, t. y. į pirminę vietą, kur buvo ilgiau nei šimtą metų. Atsakydama į pateiktą raštą Vilniaus arkivyskupija apsiribojo vienu sakiniu ir informavo, kad senas reljefas saugomas Bažnytinio paveldo muziejuje. Kreiptasi antrą kartą motyvuojant tuo, jog, naujadaras niekada neprilygs „Jėzaus Širdies namų“ auklėtinių užsidegimui, atsidavimui ir pastangoms įamžinti savo pagamintus darbus būtent šioje bažnyčioje – šį faktą pagrindžia tuometinėje (1907-1939 m.) spaudoje išlikę straipsniai bei trumpi informatyvūs pranešimai.
Vyskupo širdies nesuvirpino ir paaiškinimas, kad ne masinės gamybos kūrinio dviejų (istorinės ir memorialinės) vertybių visuotinė paskirtis leidžia susipažinti su jomis visiems tikintiesiems pirminėje vietoje, tuo pačiu nepasidarant kieno nors išskirtine nuosavybe. Atsakymo ir „malonės“ parapijiečiai nesulaukė... Teigiamų rezultatų neatnešė ir prašymas adresuotas Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, nes įstaigos atsakymas vienareikšmiškas: „Dievo Apvaizdos akies“ grąžinimo į bažnyčią klausimas turėtų būti sprendžiamas tarp parapijiečių bei Švč. Jėzaus Širdies parapijos“.
2018 m. sausio mėn. raštu kreipiausi į Vilniaus Arkivyskupijoje neseniai paskirtą Jo Ekscelenciją Augziliarą Vyskupą Darių Trijonį, kuris, skirtingai negu Jo Ekscelencija Vyskupas Generalvikaras Arūnas Poniškaitis, iš karto parodė gražią iniciatyvą įsigilinti į esamą situaciją ir informavo, kad po to “galėsime susitikti pokalbiui“. Jo Eskcelencijos parodyta iniciatyva sušaukti Vilniaus arkivyskupijos meno tarybos posėdį sukūrė solidų įvaizdį. Remiantis 2018 m. birželio mėn. 11 d. surašytu protokolu darytina išvada, kad posėdžio dalyvių pokalbis buvo sutelktas į seno reljefo „Dievo Apvaizdos akis“ meno pagrįstumą ir kulto svarbą bei Vilniaus Gerosios Vilties bažnyčios klebono Edmundo Pauliono išteisinimą iš pateiktų kaltinimų dėl teisės aktų pažeidimų. Iš tikrųjų, tiek Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės, dr. Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės teiginys, jog „senoji“ „Apvaizdos akis“ turi ne tiek meninę, kiek istorinę vertę“, tiek dr. Dalios Vasiliūnienės įžvalgos, kad „senoji“ „Apvaizdos akis“ gali būti suprantama ir kaip bažnytinio titulo įvaizdis, tad tam tikra prasme atliepia ir pamaldumo funkciją. <...>Senasis reljefas turėtų daugiau prasmės Bažnyčios interjere“ pagrindžia ir patvirtina parapijiečių bei mano mintis, adresuotas Vyskupams.
Pagal surašytą dokumentą sužinoma, jog nei vienas iš posėdžio dalyvių nepabrėžė ir neatkreipė dėmesio į parapijiečių kylantį lūkestį matyti seną reljefą peržengusios šimtmečio slenkstį bažnyčioje. Sprendimas pravesti posėdį už uždarų durų be mano ir kitų parapijiečių, palaikančių mano poziciją, žinios, užkirto kelią deryboms, neleido išsakyti pastabų, o tai nėra sveikintinas dalykas demokratinėje Lietuvos valstybėje. Rašte nutylėtas faktas, kad parapijos branduolį sudaro būtent aktyvi tikinčiųjų bendruomenė, kurios argumentuoti prašymai neturėtų būti palikti nuošaly. Nepaisant to, nudžiugino posėdžio dalyvių išvados, bylojančios apie esančią galimybę sugrąžinti senąjį reljefą į bažnyčią. Atsigręžiant į pateiktą parapijiečių tikslą, išsiųstas 2018 m. liepos mėn. 16 d. Jo Ekscelencijai Vyskupui Augziliarui Dariui Trijoniui raštas su pasiūlymu išspręsti šią situaciją taip, kad „vilkas būtų sotus, ir avis liktų sveika“, t. y. pakabinti senąjį reljefą virš vargono prospekto. Apibusio susitarimo atveju problema būtų galutinai išspręsta. Vyskupas atrašė: “Dėkoju Jums už išsakytas mintis. Kiekvienas pozityvus pasiūlymas iš vietinės bendruomenės yra sveikintinas ir svarstytinas. Tad džiugu, kad galime bendromis jėgomis ieškoti tinkamo sprendimo. Mes aptarsime Jūsų išsakytas mintis arkivyskupijos kurijoje“.
Turbūt šiuo atveju nėra labai smagu iš Jo Ekscelencijos gauti nuoširdžius sveikinimus Kalėdų proga, vietoj konkrečių atsakymų ir tikslingų žingsnių,...
Kitas opus neišspręstas klausimas tęsiasi nuo 2016 m. Dievo Apvaizdos bažnyčios altorių (didįjį ir šoninį), sakyklą ir dvi klausyklas puola skaptukai. Per 3 metus kreiptąsi į Valstybinę kultūros paveldo komisiją, kuri persiuntė visą laišką Kultūros paveldo departamentui, nes, pasak šios komisijos, kreipimasis buvo ne pagal kompetenciją.
Savo ruožtu Kultūros paveldo departamento raštiški atsakymai leidžia numatyti, kad visus sprendimus priima Vilniaus arkivyskupijos sukurtas Bažnytinio paveldo muziejus (Viešoji įstaiga Sakralus menas) arba Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnyba. Iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos gautas paaiškinimas, kad „vadovaujantis LR Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalimi Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus“. Pagal šį faktą galima daryti išvadą, jog LR valstybinės ar nevyriausybinės organizacijos neturi teisės kištis, daryti įtakos sakralaus meno paveldo tvarkybai.
Visgi Kultūros paveldo departamentas Dievo Apvaizdos bažnyčios pastatą pripažino saugomu, o vertingųjų savybių kilnojamuose ir nekilnojamuose daiktuose nemato, arba nenori matyti. Tie kultūros paveldo objektai, kurie nėra įtraukiami į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, dabartinė įstatyminė bazė išsaugojimo galimybių nenumato. 2018 m. birželio mėn. 7 d. Vilniaus arkivyskupijos ekonomas Mykolas Juozapavičius Kultūros paveldo departamentui raštiškai pareiškė, kad “2016 m. pabaigoje Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos užsakymu buvo atliktas kinivarpų naikinimas Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Šiuo metu Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapija yra informuota apie galimus kenkėjus klausykloje ir altoriuje su prašymu apžiūrėti ir spręsti dėl jų naikinimo“. Praktiškai iki šiol nieko nepadaryta, o viena iš klausyklų žūsta akyse. Kadangi ji nėra valstybės saugoma, klebonui bei Vilniaus arkivyskupijai „sendaiktis“ nerūpi, sugraužta klausykla greitai bus nurašyta ir pakeista naujadaru.
Taip pat apmaudu, kad Dievo Apvaizdos bažnyčioje du kartus lankęsis ir aukojęs šv. Mišias Jo Ekscelencija Vyskupas Augziliaras Darius Trijonis neparodė iniciatyvos asmeniškai apžiūrėti klausyklos ir surasti reikiamų lėšų ar specialistų, kurie padėtų išgelbėti tragiškos būklės esantį daiktą. O juk Vyskupas šv. Kalėdų proga linkėjo “Maximus in minimis“...
Naudodamasis proga norėčiau pateikti keletą pastabų ir dėl Bažnytinio paveldo muziejaus vengimo duoti raštišką atsakymą į prieš 2 metus (2017 m. liepos mėn. 31 d.) raštišką kreipimąsi, kuriame buvo prašoma muziejaus direktorę dr. Sigitą Maslauskaitę-Mažylienę ir Vilniaus arkivyskupijos ekonomą Mykolą Juozapavičių pateikti informaciją su aprašais bei nuotraukomis apie Bažnytinio paveldo muziejuje saugomus daiktus iš aptariamos bažnyčios su tikslu panaudoti tyrimų medžiagą moksliniais tikslais. Muziejaus direktorė kiekvieną kartą e-paštu pateikdavo skirtingus atsakymus: „Mano kolegės pažiūrės ir Jums atsiųs informaciją apie BP muziejuje saugomus daiktus iš Vilniaus Gerosios Vilties bažnyčios“ (2017.07.21); „perduodu prašymą ekonomui, manau šiom dienom atsiųsime jūsų prašomą informaciją“ (atrašė vyr. fondų saugotoja Rita Pauliukevičiūtė, 2017.08.01); „Laukiame grįžtančio Arkivyskupo. Tai, kas susiję su parapijos turtu, visą informaciją duodame tik su ordinaro leidimu. Jūsų prašymas jam perduotas. Kantrybės“ (2017.08.24); „Arkivyskupas dar nedavė žinios“ (2017.09.29); „Pažymiu, kad BP muziejus nėra mokesčių mokėtojų išlaikoma institucija ir korespondencijai negalioja jokie terminai. Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad muziejaus fondo saugotoja Rita Pauliukevičiūtė sutinka atsitraukti nuo savo tiesioginio darbo ir pareigų, ir sutinka Jums parodyti „Apvaizdos akį“, kuri šiuo metu yra muziejaus saugyklose. Kitus daiktus Rita Jums parodys nuotraukų pavidalu“ (2017.11.02).
Kiekvieną kartą pateikti skirtingi atsakymai leido suprasti, kad bandyta gražiai išsisukti ir buvo vengiama raštiškai atsakyti į pateiktą prašymą. Toks žingsnis nuvedė prie uždaro rato sukūrimo ir begalinio laukimo bei nežinomybės. Praeitų metų kovo-gegužės mėn. penkis kartus siunčiau laišką Vilniaus arkivyskupijos ekonomui Mykolui Juozapavičiui. Deja, mano užklausa liko ignoruota, atsakymo nesulaukiau.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, gerbiamo Arkivyskupo Apaštalinio Nuncijaus Petar Rajič ir laikinojo reikalų patikėtinio kunigo Christopher T. Washington, maloniai prašau:
padėti išspręsti esančią problemą dėl senojo reljefo „Dievo Apvaizdos akis“ ir sugrąžinti jį į Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią;
priimti atitinkamą sprendimą ir suteikti pagalbą nykstančiam bažnyčios interjere esančiam paveldui, t. y. inicijuoti kinivarpų naikinimą, medžio gelbėjimo darbus ar kitą veiksmą, padėsiantį išsaugoti klausyklas, altorius bei sakyklą;
padėti išsiaiškinti, kodėl nuo 2017 m. liepos 31 d. negaunu raštiško atsakymo dėl Bažnytinio paveldo muziejuje saugomų daiktų iš Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčios ir gauti leidimą panaudoti turimą medžiagą moksliniais tikslais.
Maloniai prašau teigiamai atsižvelgti į kylančius lūkesčius.
Su didžiausia pagarba,
Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčios parapijietis, paveldosaugos studijų magistras ir asociacijos „Visuomeninė Rasų kapinių draugija“ narys Darius Levicki