Įvažiavimas į parką buvo gausiai buvo užpildytas automobiliais, tarp kurių nemažai ir lietuvaičių savininkų. Prieš penkiolika metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mūsų tautiečiai važinėdavo po Angliją automobiliais su lietuviškais numeriais. Tuomet juos būdavo galima lengvai atpažinti ir tie automobiliai būdavo nebe pirmos jaunystės. Šiandien jie nesiskiria nuo vietinių nei modeliais, nei amžiumi, todėl niekada tiksliai nepasakysi, iš kokio automobilio išlips lietuvaitis ar lietuvaitė. Tai jau šioks toks žingsnelis į britišką visuomenę ir gyvenimą. Jau nekalbant apie su bankų paskolomis įgytus nuosavus namus.
Bet tas savotiškas įsitvirtinimas svetimoje šalyje, jos kultūroje ir pan. mūsų lietuvaičiams laikui bėgant pradeda nusibosti. Juk šaknys lieka Lietuvoje, todėl anksčiau ar vėliau norisi išgirsti gimtąją kalbą ir ja pabendrauti su savo tautiečiais. Tokie susitikimai padeda neužmiršti savo kilmės ir kalbos.
Šį kartą buvo smagu matyti nemažą būrį lietuvaičių, linksmai besišnekučiuojančių tarpusavyje. Dar smagiau buvo žiūrėti į mažąsias atžalas, kurie gana greitai susidraugavo ir žaidė vienas su kitu. Juokinga buvo išgirsti, kaip jie kalba: vienas žodis angliškai, kitas – lietuviškai. Toks ir buvo organizatorių tikslas – kad mažyliai nepamirštų gimtosios kalbos, kad galėtų grįžę į Lietuvą susikalbėti su savo seneliais.
Susitikimo organizatorės Rūta Švedkauskaitė ir Asta Lebek (kuri, beje, negalėjo dalyvauti, nes buvo išvykusi, bet perdavė visiems linkėjimus) pasirūpino, kad žaidimų netrūktų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ypač populiarus buvo lauko tinklinis, kurį atsivežė kažkas iš susitikimo dalyvių. Vyrai žaidė su tokiu azartu, kad net minutei nusifotografuoti buvo sunku prikalbinti. Linksma ir draugiška atmosfera palietė ne tik žmones – susidraugavo ir jų augintiniai.
R. Švedkauskaitė pasidžiaugė bendravimo išsiilgusiais tautiečiais ir su jais sutarė, kad tokie susitikimai bus organizuojami maždaug kas mėnesį per vasarą ir šiltuoju metų laiku. Žiemą būtų sunkiau, nes reikėtų uždarų patalpų, o jas tektų nuomotis. Tai nėra taip paprasta, nes reikia žinoti, kiek žmonių susirinks ir kiek tektų kiekvienam susimokėti. Organizatorė sakė besitikinti, kad ateityje dalyvių daugės ir gal kada nors visa tai išaugs į oficialų bendruomenės statusą. Kaip ten bebūtų, pirmieji žingsniai suvienyti Lesterio lietuvius pavyko, o susitikimo dalyviai liko dėkingi organizatorėms už suteiktą progą turiningai praleisti laiką lietuviškoje aplinkoje.