Buveinių žemai (urvas) ir aukštai (lizdas) įvardijimas apima kūrinijos visumą. Tuo pasakoma, jog visi kūriniai nuo žemai iki aukštai turi savo vietą tikrovėje, o Žmogaus Sūnus – ne.
Vis dėlto čia nekalbama apie fizinę Žmogaus Sūnaus pastogę (Jėzus juk turėjo, kur apsistoti), bet greičiau apie tai, kad jis nebuvo priimtas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).
Graikiškas žodis klinō gali būti verčiamas įvairiai – priglausti, palenkti, nulenkti, atlošti ir pan., priklausomai nuo konteksto. Čia šis žodis nusako poilsio idėją: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58).
Įdomu, kad tas pats klinō vartojamas ir Jn 19, 30 posakyje „nuleidęs galvą“, nusakant Jėzaus mirties momentą. Kryžius taps Žmogaus Sūnaus poilsio vieta.
Mirties kaip poilsio ar atilsio idėja buvo žinoma jau Senajame Testamente (Job 3, 11–15; Išm 4, 7). Todėl ir Katalikų Bažnyčios maldoje už mirusiuosius sakoma: „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje. Amen“.