Praėjus beveik pusmečiui po reformos starto galima konstatuoti, kad planas iš esmės pavyko. Ir ne tik. Tiesioginiais mokesčių mokėtojais tapę dirbantieji šiemet gavo naujo tipo atlyginimų lapelius, kurie II-oje pensijų papildomo kaupimo pakopos dalyvius paskatino aktyviau pasidomėti, kur kas mėnesį, metai po metų, stabiliai keliavo kelių procentų jų atlyginimo dalis.
Nors mes esame linkę orientuotis į Skandinavijos valstybes, tačiau, deja, mūsų finansinė kultūra vis dar smarkiai atsilieka. Ten kiekvienas pradėjęs dirbti žmogus, nesvarbu, jam būtų 18 ar 30 metų, supranta papildomo pensijos kaupimo sistemą, žino, kad turi dalį pinigų atsidėti, taupyti savo pensijai, kas pas mus kultūriškai dar nėra labai stipru. Žinoma, valstybė gali piliečiu pasirūpinti tiek, kiek ji turi. O jei neturi, tai ji tiesiog negali duoti. Todėl džiugesys, kad kažkur yra nepravalgytų pinigų, neturi nustelbti pagrindinio jų tikslo – ateityje papildyti valstybės mokamą pensiją.
Panašu, kad 2004 metais pasirašytos pensijų kaupimo sutartys pasimiršo, o iki šių metų pervedimai į II-ąją pakopą visiškai nebuvo įdomūs, nes už juos buvo atsakingas darbdavys. Užtat darbuotojo pusėje atsidūrę mokesčiai ir įmokos paskatino klausimus, ką su tais atrastais pinigais daryti toliau.
Ir ką gi su jais daryti?
Dažnai II pensijų pakopa pateikiama kaip santykinai paprastas būdas investuoti į sotesnę senatvę, nes be galimo pensijų fondų vertės prieaugio ateityje gyventojo pervedamos lėšos auga dar ir dėl finansinės valstybės paskatos. Vis dėlto, žmonėms klausimų kyla ir natūralu, kad patarimo pirmiausiai dairomasi artimiausioje aplinkoje. Blogiausia, kas tokiu atveju gali nutikti, tai socialinės atsakomybės prieš darbuotoją nesuvokimas ir pasirinkimas geriau numoti ranka, patarti iš visur išeiti tiesiog tam, kad niekam nieko nebereikėtų daryti: nes arba taip buhalteriui paprasčiau, arba galbūt trūksta kompetencijos.
Faktas, kad nesame įpratę masiškai skaityti Finansų ministerijos, Valstybės mokesčių inspekcijos ar „Sodros“ puslapių, todėl nenuostabu, kad darbuotojai gali nežinoti ir apie tai, kad yra oficiali pensijų skaičiuoklė, galimybė jos pagalba pasitikrinti įmanomus pasirinkimus ir pasirinkti labiausiai tinkantį. Paprastai darbuotojai džiaugiasi savo pensijos santaupų neišleidę kur nors paplūdimyje ir yra patenkinti, atradę papildomą sąskaitą, todėl ir išeities tašku neturėtų tapti siūlymas viską užbraukti.
Bet kokiu atveju signalas pradėti rūpintis savimi ir pradėti tai daryti kuo anksčiau – dar kartą garsiai nuskambėjo. Kiek teko konsultuoti žmonių iki 40 metų, jie paprastai būna patys pasidomėję, pasikalbėję su specialistais, pensijų bendrovių, „Sodros“ atstovais ir žino, kas jiems tinka, o kas ne. Daugiau pasimetimo yra vyresnių kaip 40 metų amžiaus grupėje, nes ji nėra įtraukiama kaupti privalomai ir turi pati pasirinkti. Būtent jai reikia daugiau profesionalios pagalbos.
Dėmesys valstybei
Vis dėlto, mokesčių mokėtojų edukacinę misiją pradėjusi valstybė ir pati neliks be piliečių dėmesio, kurio laikui bėgant susilauks tik daugiau. Pamatę, kokio dydžio mokesčiai nuskaičiuojami nuo jų atlyginimo, žmonės kruopščiau ir kritiškiau vertins jiems teikiamas viešąsias sveikatos apsaugos, švietimo ir kitas paslaugas, tikėsis augančios jų kokybės. Tačiau šiuos mokesčių mokėtojų elgesio pokyčius tikriausiai pastebėsime prabėgus kur kas ilgesniam laikotarpiui nei pusmetis.
