Birželio antroje pusėje Marselyje 27-erių V. Andrulytė iškovojo svariausią savo pergalę karjeroje – tapo pasaulio finalinio taurės etapo laimėtoja. Kad galėtų varžytis finaliniame etape, Viktorija turėjo sėkmingai pasirodyti trijuose pasaulio taurės etapuose.
Pirmame etape Japonijoje V. Andrulytė užėmė 15 vietą, antrame etape Majamyje – 7-ąją vietą, trečiame etape Genujoje – 13-ąją vietą.
Pernai apmaudžiai per žingsnelį nuo apdovanojimų pasaulio taurės finale likusi V. Andrulytė šiemet Marselyje neleido suabejoti savo pranašumu. Net šešis iš devynių įvykusių plaukimų laimėjusi lietuvė nepaliko jokių vilčių savo varžovėms.
Startai birželio pradžioje Prancūzijoje Viktorijai buvo paskutiniai prieš pasaulio čempionatą Japonijoje, Sakaiminato mieste, kuris vyks liepos 17-24 dienomis. Čia „Laser Radial“ jachtų klasėje buriuojanti sportininkė sieks iškovoti kelialapį į 2020-ųjų Tokijo olimpiadą.
Kova dėl olimpinio kelialapio nėra naujiena V. Andrulytei. Ji puikiai pamena penkerių metų patirtį. 2014 m. Ispanijoje vykusiame pasaulio čempionate V. Andrulytė iškovojo bilietą į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Bilietą Lietuvai, tačiau ne asmeniškai sau.
Nors 2014 ir 2015 metais V. Andrulytė svarbiausiose metų varžybose – planetos pirmenybėse – lenkė Pekino olimpinių žaidynių vicečempionę Gintarę Scheidt, pastaroji 2016-aisiais balandį vykusiame pasaulio čempionate aplenkė V. Andrulytę, užėmė 5-ą vietą ir tokiu būdu užsitikrino sau bilietą į savo trečiąsias olimpines žaidynes.
„Tuo metu mano reakcija buvo rami, žinojau, kad Gintarė stipri, gali Rio de Žaneire kovoti dėl medalių. Būčiau pykusi, jei į olimpiadą vietoj manęs būtų išvykusi kokia jauna, ką tik į buriavimą žengusi mergina.
Prisimenant tą situaciją, nemačiau jokios tragedijos, džiaugiausi, kad išvyko būtent Gintarė“, – prisipažino buriuotoja.
Viktorija bilietą į olimpiadą galėjo jau turėti kišenėje pernai, juolab 2017-aisiais planetos pirmenybėse Olandijoje ji pasiekė geriausią savo karjeros rezultatą ir užėmė aštuntąją vietą.
Tačiau buriavimo sportas šiek tiek primena investicijų pasaulyje dažnai kartojamą frazę – praeities rezultatai negarantuoja sėkmės ateityje.
Čia dažnai savo sąlygas diktuoja gamta, įveldama buriuotojus į aklą loteriją. 2018-aisiais planetos pirmenybėse Danijoje rugpjūtį ji liko vos 46-a, tad kovą dėl olimpinio medalio teko nukelti šiai vasarai.
„Bet toks rezultatas buvo ne dėl to, kad nebuvome pasiruošę. Tiesiog dėl permainingų oro sąlygų varžybos šiek tiek priminė loteriją ir atsirado daug naujų, jaunų buriuotojų, kurios iškovojo olimpinius kelialapius.
Iš esmės, oro sąlygos dalino tuos kelialapius, todėl tragedijos iš to nedarėme“, – metų pabaigoje ELTA naujienų agentūrai teigė kelerius metus Lietuvoje konkurencijos iš varžovių nesulaukianti V. Andrulytė.
Pajėgiausia Lietuvos buriuotoja į Japoniją keliaus nestokodama pasitikėjimo savo jėgomis: kada, jei ne dabar, ir kas daugiau, jei ne ji. „Minimum bilietas į olimpines žaidynes. O daugiau? Su treneriu Linu Eidukevičiumi ruošiamės maksimaliai geriausiai ir siekiame aukščiausių tikslų“, – tvirtino V. Andrulytė.
Po pergalės Marselyje į Lietuvą grįžusi V. Andrulytė užsuko į DELFI redakciją. Laidoje „Sportinė forma“ buriuotoja mintimis pasidalino apie pirmąją sezono pusę, pasiruošimą pasaulio čempionatui, olimpinio kelialapio medžioklę bei plačiau papasakojo apie šios sporto šakos eiliniams sporto gerbėjams nematomą pusę.
– Laimėjote pasaulio taurės finalinį etapą, kas lėmė jūsų pergalę? Ir kiek ji jums yra svarbi? Ką ji atskleidžia apie jūsų sportinę formą?
– Marselyje varžiausi jau trečią kartą, pernai taip pat dalyvavau pasaulio finaliniame taurės etape, tuomet per plauką likau nuo bronzos medalio.
Dėl to šiemet taip norėjosi lipti ant apdovanojimų pakylos.
Marselyje vyravo puikios oro sąlygos buriavimui, turėjome įvairių krypčių vėją, tai ir parodo, kuri sportininkė yra pati stipriausia. Vyravo ir silpnas, ir labai stiprus vėjas, kuomet mums net neleido startuoti iš uosto.
Finalinėje pasaulio taurėje susirenka pačios stipriausios buriuotojos, tai viena prestižiškiausių pasaulio regatų po Europos ir pasaulio čempionatų.
Norint patekti į taurės finalinį etapą, reikėjo sėkmingai pasirodyti pirmuose trijuose etapuose.
Pirmasis dar pernai vyko Japonijoje, antrasis etapas – Majamyje, trečiasis – Genujoje (Italija). Geriausiai pasirodžiusios buriuotojos gauna bilietą į finalines varžybas.
– Po laimėtos pasaulio taurės tiek asmeniniai, tiek ir aplinkinių lūkesčiai bus pakankamai aukšti kalbant apie artėjantį planetos čempionatą. Kaip pačiai pavyksta susitvarkyti su jauduliu ir su aplinkinių spaudimu?
– Labai smagu prieš pasaulio čempionatą laimėti tokias varžybas, psichologiškai prideda daug gerų emocijų.
Marselyje kiekvienas plaukimas buvo skirtingas. Pats spaudimas ar kažkieno lūkesčiai manęs neveikia arba turi mažą įtaką. Buriavimas – tokia sporto šaka, kuomet buriuoji 6 dienas ir viskas priklauso nuo oro sąlygų.
Aš visada žinau, kokio rezultato aš siekiu ir ko noriu, kartais pavyksta geriau, kartais prasčiau. Iš esmės tai tokia sporto šaka, kai negali laimėti visų varžybų, sportininkai geriausių rezultatų siekia svarbiausiuose savo startuose.
Be to, tai techninė sporto šaka, neretai varžybų metu testuojame savo įrangą, naują burę ar stiebą. Daugelis startų – gera treniruotė prieš lemiamas varžybas planetos ar Europos čempionatuose.
– Koks palankiausias vėjas jums?
– Kad galėtume buriuoti, mums reikia bent jau 5 mazgų vėjo greičio (9,26 km/ val.), maksimalus vėjo greitis – 25 mazgai (46 km/ val.). Man geriausias yra silpnas arba vidutinis vėjas. Nelabai mėgstu ypač silpno vėjo, nes tuomet atsiranda daug loterijos. Per labai stiprų vėją laimi greičiausios, kiek daugiau sveriančios buriuotojos, nebent vėjas nepastovios krypties.
Man priimtinesnis silpnas, vidutinis greitis, nes esu lengvo svorio buriuotoja. Sveriu apie 60 kg, kitos mano varžovės paprastai yra keliais ar keliolika kilogramų sunkesnės.
Kai yra ypač labai stiprus vėjas, sąlygos tampa visoms vienodos. Tuomet laimėtoją lemia technika.
– Pasaulio taurės finalas Marselyje buvo paskutinės varžybos prieš atranką į 2020-ųjų Tokijo olimpiadą, kuri vyks pasaulio čempionato metu Japonijoje. Kokia pozicija, koks rezultatas garantuotų bilietą į Tokijo olimpines žaidynes?
– Vietas olimpiadoje galės iškovoti 10 šalių, kurios dar neturi bilieto į olimpiadą. Pernai atranka vyko pasaulio čempionato metu Danijoje, ten vietą olimpinėse žaidynėse iškovojo 18 valstybių. Kelialapiai į olimpines žaidynes skiriami ne konkretiems sportininkams, tačiau valstybei, kuriai olimpiadoje atstovauja vienas atletas.
Dabar reikia atsidurti dešimtuke tarp tų valstybių, kurios dar nėra iškovojusios bilieto į Tokiją. Kalbant apie rezultatą, sunku pasakyti, nėra konkretaus limito ar pozicijos, kuri garantuotų tą vietą, tiesiog tos valstybės, kurios jau turi vietą olimpinėse žaidynėse, tos jau nekonkuruoja dėl vietos olimpiadoje.
Manau, vieta iki 50-uko garantuotų bilietą į Tokiją 2020 metais. Bet mūsų tikslai pasaulio čempionate yra aukštesni, ne tik iškovoti vietą olimpinėse žaidynėse.
– Tai minimalus tikslas artėjančiame pasaulio čempionate – bilietas į olimpiadą?
– Gerai pasakėte – minimalus tikslas (šypsosi).
– Asmeniniai lūkesčiai, ko gero, aukštesni, galbūt patekti į pirmą dešimtuką ar penketuką?
– Lengva pasakyti – ateik ir užimk ten kažkokią aukštą vietą (šypsosi). Kiekvienas aukšto lygio sportininkas sau kelia atitinkamus tikslus. Buriavime merginos dabar labai stiprios, sunkiai treniruojasi. Jei Majamyje paskutiniame plaukime į dešimtuką pretendavo patekti visas atlečių 40-ukas, tai daug ką pasako apie didžiulę konkurenciją. Tą rezultatą lemia daug niuansų.
Žinoma, su treneriu Linu Eidukevičiumi ruošiamės maksimaliai geriausiai ir siekiame aukščiausių tikslų.
– Kelialapis į olimpines žaidynes nėra naujiena jums. Jį buvote iškovojusi ir prieš Rio de Žaneiro olimpiadą, tačiau jis vėliau atiteko G. Scheidt. Ar labai apmaudus tas epizodas?
– Man tai buvo antrasis karjeroje pasaulio čempionatas ir pirmoji atranka į olimpiadą. Pamenu, kai keliavau į planetos pirmenybes, žinojau, kad ruošiausi ir galiu, tačiau nebuvo didelio pasitikėjimo savo jėgomis.
Žinoma, džiaugiausi iškovota vieta olimpiadoje, to norėjau ir tikėjausi. Kiek pamenu, iškovojau paskutinį bilietą, įšokau į tą benuvažiuojantį traukinį. Vėliau tarp manęs ir Gintarės vyko atranka, galima sakyti, į Rio keliavo stipresnė.
Tuo metu mano reakcija buvo rami, žinojau, kad ji stipri, gali kovoti dėl medalių. Būčiau pykusi, jei į olimpiadą vietoj manęs būtų išvykusi kokia jauna, ką tik į buriavimą žengusi mergina.
Po to sezono norėjosi pailsėti, prieš tai porą metų buvo labai įtempti, be to, reikėjo apsiginti ir bakalauro darbą universitete. Šiek tiek pailsėjusi grįžau į buriavimą. Prisimenant tą situaciją, nemačiau jokios tragedijos, džiaugiausi, kad išvyko būtent Gintarė.
– Ar prieš gerą dešimtmetį Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė buvo jūsų autoritetas, norėjote į ją lygiuotis?
– Būtent tarp manęs ir Gintarės yra 10 metų skirtumas. Kai ji laimėjo Pekine sidabrą, aš tik buvau pradėjusi buriuoti šioje klasėje. Asmeniškai man autoritetas buvo buriuotoja iš JAV Anna Tunnicliffe.
Su Gintare mūsų keliai nebuvo susikirtę, nebuvome bendravusios, po tos olimpiados ji po truputį traukėsi iš sporto, vėliau grįžo. Iki šių dienų žaviuosi A. Tunnicliffe.
– Kalbant apie pačią sporto šaką, žvelgiant iš šalies ji pakankamai romantiška – jūros bangos, saulė, burės horizonte. Kiek tos romantikos iš jūsų perspektyvos?
– Sportinė jachta mažai ką bendro turi su pramogine jachta. Tos mūsų kasdienybės daug kas nemato. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių išbandytų šią sporto šaką ir suprastų, kokia tai sporto šaka.
Marselyje per vieną plaukimą buvo ypač stiprus vėjas, jame pavyko nugalėti, tuo labai džiaugiausi. Daugiau nei pusę plaukimo bijojau, pūtė labai stiprus vėjas, kilo bangos, buvo baisu viduje, nežinai, kas bus. Ar čia geriau apsiversti, ar pralaukti?
Labai džiugu nugalėti save ir grįžti į krantą. Vaikai pradeda nuo mažesnių buriavimo klasių, jie šioje sporto šakoje kiekvieną kartą yra priversti įveikti kažkurias savo baimes. Kai jas įveikia, jie tuo didžiuojasi.
Sportas išties sunkus, kai užsiimi tuo profesionaliai, tos romantikos tikrai nelieka.
– Žinau, kad į Marselį finalinį pasaulio taurės etapą atvykote tiesiai iš Portugalijos, kur varžėtės Europos čempionate. Minėjote, kad ten gamta paruošė ne vieną siurprizą.
– Užklupo milžiniškos Atlanto vandenyno bangos. Tokiomis jūrinėmis sąlygomis buriavau gal tik antrą kartą. Ne tik bangos, bet ir labai stipri srovė. Net vietiniai prisipažino, kad ir jiems tai nebuvo eilinės sąlygos. Bangos – stačios, didžiulės, reikėjo laiko priprasti prie jų.
Be to, plaukimams įtakos turėjo srovės, kartais nesuprasdavai, kas darosi.
Visiška priešingybė Marseliui, kur vyrauja jūrinės sąlygos. Kaip treneris sako, čia gali „atsilošti“, reikia daugiau pamąstyti, stebėti kas vyksta, neprarasti budrumo.
– Kiek varžybose yra svarbi strategija, galima sakyti, tam tikra šachmatų kova jūroje?
– Privalai ne tik sekti vėjo pokyčius, bet ir varžovių veiksmus. Turi įveikti tą kombinaciją, techniniai dalykai tampa tam tikra automatika, o veikia galva.
Reikia taktiškai pasirinkti vietą tarp varžovių ir pagal vėją numatyti, kas gali nutikti varžybų metu. Jose yra įvairių niuansų, o juos aptariame su treneriu prieš pat plaukimą.
Jis man pasako svarbiausius akcentus, į ką man atkreipti dėmesį, ką akcentuoti varžybų metu. Pamenu, pernai Marselyje pralaimėjau dėl to, kad neklausiau trenerio. Jis man pasakė, ko nedaryti, patarė „neužsižaisti su viena varžove“, o labiau stebėti oro sąlygas. Aš stengiausi ją kontroliuoti pamiršdama apie orą, vėją. Tai man kainavo bronzos medalį.
– Ar jau dabar stebite oro prognozes Japonijoje, toje vietoje, kurioje vyks planetos čempionatas?
– Savaitę prieš mūsų planetos pirmenybes vyks vyrų čempionatas, stebiu sportininkus, kurie jau ten nuvykę ir treniruojasi. Be to, turiu draugę japonę, kuri man gali daugiau papasakoti apie galimas sąlygas pasaulio čempionato metu.
– Žinau, kad iš Marselio į Lietuvą keliavote automobiliu, apie 2600 km kelionė truko virš dviejų parų. Ko gero, velniškai sunkus reikalas po varžybų atslūgus emocijoms, įtampai, jaučiant nuovargį dar riedėti per Europą iki pat namų?
– Taip, jau į Europos čempionatą Portugalijoje su treneriu keliavome su kemperiu iš Lietuvos, su priekaba, kurioje buvo mūsų kateris ir laivai. Į Porto kelionė buvo dar ilgesnė, virš dviejų parų.
Iš Porto riedėjome į Marselį, o po pasaulio finalinio taurės etapo – į Lietuvą. Daug kas skambino po varžybų, klausė – o tu dar ne Lietuvoje?
Užtrukome apie dvi paras, laukė ilgas kelias. Kai emocijos atslūgsta, pasijaučia tas pats stipriausias nuovargis, norisi tik greičiau namo, norisi tos savo aplinkos.
Kartais po plaukimų svajoji tik kristi į lovą, vos pavelku kojas, o po jų reikia susikrauti savo įrangą į priekabą. Laimei, dabar iš Marselio išvykome tik kitą dieną, šiek tiek pailsėjome.
Grįžus jautėsi tokia įtampa, sunku buvo atsipalaiduoti, nors fiziškai savijauta gera. Galbūt tai dėl to, kad dabar – svarbiausių varžybų maratonas. Maloniai nustebino draugų būrys: grįžus iš Marselio netikėtai pasveikino vakare, padarė man staigmeną. Buvo devynios vakaro, jau atrodė, kad tuoj eisiu miegoti, nes nuovargis darė savo.
– Kaip ši sporto šaka atsirado jūsų gyvenime?
– Į buriavimą pakvietė draugės kaimynės. Man tuomet buvo 10 metų, lankyti treniruotes pradėjome septynios merginos.
Iš septintuko liko keturios, mes gana ilgai keturios treniravomės, važinėjome iš vieno Kauno galo į kitą. Bet galiausiai likau vienintelė: kitos pasirinko kitas gyvenimo kryptis.
Aš likau, jau buvau pasiekusi tam tikrų rezultatų, bet tikrai nesitikėjau, kad šiame sporte liksiu taip ilgai.
– Kokios yra svarbiausios savybės, padedančios sėkmingai buriuoti ir siekti rezultatų? Fizinė jėga, lankstumas, gera nuovoka, orų nuojauta?
– Viskas svarbu, tačiau šios sporto šakos specifika – jėgos ištvermė. Jei silpnas vėjas, tuomet daugiau yra statikos, jei vėjas stiprus, reikalingas viso kūno darbas valdant burę, rankų dinamika.
Daug niuansų, o ypač padeda treneris, kuris iš šalies viską daug geriau mato, pataria. Svarbus strateginis mąstymas, tuo ir įdomi ši sporto šaka, kurioje rezultatą lemia ne tik fizinės savybės, bet ir taktinė nuovoka, logika, strategija.
Siekiant rezultatų turi turėti daug valios ir pasiryžimo, laikytis disciplinos, nes kartais atrodo – ką aš čia darau, kodėl man viso to reikia.
Studijų metais daug ko atsisakydavau, nesuprasdavau, kaip galiu praleisti treniruotes? Kai kurie draugai kraipydavo galvas nesuvokdami, kodėl negaliu kažkur ilgiau pabūti ir panašiai.
Tačiau aš žinojau ir žinau, ką aš noriu pasiekti ir koks mano tikslas.
– Tad koks jūsų tikslas?
– Be abejo, olimpinės žaidynės ir ten – medalis. Manau, kiekvieno sportininko, žengiančio į tą lygį, tikslas toks pat. Siekiant jo, būtina kažką gyvenime aukoti, visi suprantame, kad pakeliui tikslo link turėsi kažko atsisakyti.
