Apie ką mes čia…
Praradęs savo porininką, užsispyręs Kopenhagoje dirbantis policininkas Kristianas nusprendžia atkeršyti už savo draugo mirtį. Jo tikslu tampa teroristinei organizacijai ISIS priklausantis Imranas. Tačiau ne vien Kristianas medžioja Imraną...
Kūrinio turinys
Jeigu paskaičiuočiau kiek per dešimt paskutinių metų kino teatruose pasirodė filmų apie teroristus ir terorizmą, man neužtektų rankų ir kojų pirštų. Tad, galima sakyti, jog terorizmo tema kine jau seniai yra išanalizuota iš įvairių kampų – pradedant Holivudu ir užbaigiant Azija. Aišku, atsiranda ir tokių, kurie vis dar bando pasiūlyti kažką naujo, bet jiems tai sekasi ne itin sėkmingai. Štai čia ir yra vienas iš tokių bandymų, kuris atrodo ne tik, kad tragiškai, bet ir kitų tokio pobūdžio filmų fone tiesiog nublanksta.
Filmo ėjau žiūrėti į kiną dėl vienos paprastos priežasties – jo režisieriumi yra Brianas De Palma. Šiam režisieriui jaučiu daug simpatijų vien už tai, kad jis prisidėjo prie tokių filmų kaip „Žmogus su randu“ bei „Misija neįmanoma“ pasirodymo. Ir nors pastaraisiais metais, o tiksliau beveik du dešimtmečius, jis nieko doro taip ir nesukūrė, apart neblogo trilerio „Lemtinga moteris“, tikėjimas juo dar nebuvo išblėsęs. Sakau nebuvo, nes su šiuo projektu mano nuomone jis tiesiog iškasė sau duobę.
Nei vienas herojus filme, kurio pagrindinė tema terorizmas bei kova su juo, nesukelia simpatijų. Tiek blogiečiai, tiek ir geriečiai yra tokie kartoniniai, jog žiūrint į juos susidaro itin negatyvus įspūdis. Tiksliau ne įspūdis, o nuomonė, kad filmo scenaristui buvo nusišvilpti ant personažų, ant kurių ir turėjo laikytis pagrindinis veiksmas. Motyvai paimti iš kažkokių 80-ųjų filmų, kai tais laikais Schwarzeneggeris vaidino rusą atvykusi į JAV ieškoti narkotikų prekeivių. Mes gyvenam ne banalių veiksmo trilerių laikais, kai dar buvo galima pateisinti bukus herojų sprendimus ir jų didelį norą keršyti tiems, kurie yra atsakingi už jų artimųjų mirtį. Šiais laikais net trileriuose reikia personažams suteikti kokio nors elementaraus pamato, kad žiūrovas galėtų už jį sirgti ir suprasti jo daromus veiksmus. Čia to nėra. Kaip ir nėra simpatijos nei vienam iš pagrindinių filmo herojų – Kristianui bei Aleks.
Kitas filmo problema – labai neišvaizdžiai atrodantis veiksmas. Įtampos ir su žiburiu nerasi, o ką jau kalbėti apie efektingai atrodančius momentus, galėjusius bent jau pagyvinti primityvų siužetą. Toks vaizdas, kad taupė viskam, net ir sprogimams. Tad tikėtis iš šios juostos bent jau bukos, bet išvaizdžios pramogos, nereikia. Be to, daugelyje scenų veiksmas buvo užtęstas taip, lyg buvo norėta prailginti rodymo laiką, kad filmas galėtų papulti į kino teatrų repertuarus.
Kažkaip man net nesinori daug ir kalbėti apie „Domino“, nes filmas to nevertas, o ir dar išpasakočiau vienintelę dėmesio vertą sceną, kuri kažkiek pagyvino veiksmą ir suteikė siužetui minimalų cinkelį. Visumoje, tai blogas, labai blogas filmas, kuris puikiai įrodė, jog Brianas De Palma prarado ne tik savo kaip režisieriaus šarmą, bet ir užsidegimą darbui. Abejoju, ar kitas jo kūrinys pritrauks mane į kiną, nes bus sunku išgyventi dar vieną tokį nusivylimą.
Techninė juostos pusė
Visada pradedu kalbėti apie techninę filmo pusę iš vizualios perspektyvos, tačiau jos čia tiesiog nebuvo. Veiksmas kartais atrodė taip pigiai, lyg viskas būtų nufilmuota kokiai nors moldavų televizijai, bet ne kino teatrams. Tiesiog keista, kad šio filmo neišleido iš karto į DVD ar VOD. Bet net toks paprastas vaizdas ar skurdžios dekoracijos su nykiu CGI mane suerzino. Labiausia į akis krito vaizdo montažas. Aš nesuprantu, kaip buvo galima sumontuoti tokį scenų kratinį, kuris visiškai nesugebėjo tvarkingai išvystyti šios neįdomios istorijos. Vienos scenos apkirptos taip, kad sunku suprasti kas vyksta, o kitos pratęstos, jog norėjosi užmigti nuo nuobodulio. Ir tai vadinama veiksmo trileriu? Apgailėtina.
Iš pliusų paminėsiu tik gerą garso montažą, herojų kostiumus, įtikinamą grimą ir aišku muziką. Išties, muzika filme nebloga, atsižvelgiant kokiai nesąmonei ji turėjo suteikti foną. Buvo galima šias muzikines kompozicijas panaudoti geresniam kino projektui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Susigundyti pasižiūrėti šios juostos galima vien išvydus aktorių pavardes. „Sostų karų“ žvaigždė Nikolajus Costeris-Waldau, šarmingas iš „Memento“ bei „Karaliaus kalba“ pažįstamas Guy‘us Pearce‘as, „Juodoje knygoje“ ir „Sostų karuose“ vaidinusi Carice Van Houten... Tokie aktoriai bent jau turėtų pradžiuginti žiūrovą savo vaidybiniais sugebėjimas. Bet kur ten. Visi jie buvo kažkokie susikaustę, o jų įkūnyti personažai neturėjo nei mažyčio cinkelio, kad bent jau jie mums kažkiek pradėtų rūpėti, atsižvelgus į juostoje rodomą temą.
Labai gaila, bet nei vienas iš filme pasirodžiusių aktorių nenustebino, o tik labai suerzino savo statistų pavidalu. Bet, kaip sakoma, ne aktoriai kalti, jeigu režisierius nesugebėjo su jais susidirbti.
Verdiktas
„Domino“ – labai sausai ir neįdomiai sukaltas veiksmo trileris, kurio neaiškiai vystomas siužetas atsispindėjo dešimtyse kitų panašaus pobūdžio filmų. Be paviršutiniškai atrodančios istorijos, juosta erzina dar ir aktoriais bei keliais techniniais sprendimais, sugebėjusiais užtęsti ne tokios ir ilgos trukmės filmo peržiūrą.
